Kovo vienuoliktosios akto signataras, Kelmės rajono Garbės pilietis Antanas Račas, prieš kurį laiką balansavęs tarp gyvenimo ir mirties, sako, jog tokios akimirkos padeda kitaip pažvelgti į būtį.
Šiuo metu kai kuriuos lietuvius užvaldęs poniškumo sindromas, turtingo gyvenimo propaganda, sekso ir malonumų kultas neturi išmušti iš vėžių doro, tradicinių vertybių besilaikančio žmogaus. Jis privalo išlikti. Nors ir mažuma, bet tvirta.
Apmąstymų metas
Signatarą Antaną Račą šių eilučių autorė aplankė jo namuose, Kelmėje, Birutės gatvėje. Įveikęs sunkią ligą 72 metų politikas dabar sako pasinėręs į apmąstymus. Daug skaito. Rodo savo pažįstamų knygas apie lietuvių kovas už laisvę, apie Nepriklausomybės kūrimą 1918 metais.
„Visa Lietuvos istorija – tai kovos už laisvę, – sako signataras. – Nuo Krėvos unijos laikų... Buvo Laisvės kovų sąjūdis. Idealizmo vedami jauni žmonės už Lietuvos laisvę aukojo savo gyvybes. Ginkluotų kovų sąjūdį pakeitė Eucharistijos sąjūdis. Jo tikslas buvo išsaugoti tikėjimą ir krikščioniškąsias vertybes. Viena šio sąjūdžio vadovių Gema Stanelytė pradėjo organizuoti eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą, kuriose dalyvaudavo ne tik giliai tikintys žmonės, bet ir inteligentai, nesutinkantys su mūsų šalies politikų ideologija.
Eucharistijos sąjūdį prieš 25 metus pakeitė Persitvarkymo sąjūdis. Į jį įsiliejo visos pažangiausios Lietuvos jėgos, siekiančios permainų ir nepraradusios Laisvės vilties.“
A.Račo nuomone, Nepriklausomybės pasiekta, nes sąjūdininkai vieningai dirbo. Būta bandymų juos suskaldyti. Tačiau vienas saugumietis, norėdamas sąjūdininkams padėti, informuodavo apie sąjūdžio veikloje dalyvaujančius saugumo užverbuotus apsimetėlius.
„Pamenu, paklausiau Vytauto Landsbergio, ką tokiu atveju daryti. „Nereaguokit,“ – patarė. Mes taip ir darėme. Juk ir sąjūdiečiai, ir saugumiečiai buvo tie patys lietuviai. Taiki sąjūdžio pozicija padėjo siekti Nepriklausomybės.“
Atnaujintas Sąjūdžio seimelis
Signataras ir šiandien priklauso Sąjūdžio seimeliui ir tarybai, dalyvauja Kovo 11 – osios klubo veikloje. Jo iniciatyva vėl pradėtos organizuoti eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą. Šiemet sukanka 20 metų, kai jos atnaujintos.
A.Račo manymu, aikštę prie Kultūros centro reikėtų pavadinti Sąjūdžio aikšte, nes čia Lietuvos istorijai lemtingomis dienomis vyko ir iki šiol vyksta mitingai ir kiti Sąjūdžio renginiai.
Sąjūdis Lietuvos istorijoje užfiksuoptas kaip pasipriešinimas sąstingiui ir visokeriopam blogiui, kaip tautos kultūros dalis. Tai svarbu kiekvienam lietuviui. Nepriklausomai nuo santvarkos ir pažiūrų.
„Dalia Grinkevičiūtė paliko mums su Petru Ivoškiu knygos „Prie Laptevų jūros“ rankraštį. Jį reikėjo atspausdinti, parengti, tada duoti leidyklai. Stebėjomės, kaip nebijodamas prarasti pareigų rankraščius atspausdino šiaulietis milicijos darbuotojas, Kriminalinio skyriaus viršininkas Stasys Kisarauskas,“ – pasakoja A.Račas.
Pasikeitė poreikiai
– Ką pasakytumėte Lietuvos nepriklausomybe nusivylusiems žmonėms?
– Suprantu tuos žmones, kurie mano, jog anksčiau Lietuvoje gyventi buvo geriau. Sutinku – geriau, nes buvome jaunesni, sveikesni, džiugesni.
Bet ar tikrai dabar blogiau gyvename? Juk Kelmėje nėra kur pastatyti automobilio. Vien miesto centre „Maxima“, „Koopsas“, turgelis, kelios mažos parduotuvės. Visur pilna žmonių.
Kartą vaikščiojome po centrą su Volfgangu von Štetenu. Jis stebėjosi. Klausė, kada žmonės dirba, kad dieną vaikšto po parduotuves.
Prisimenu vienos Užvenčio moksleivės mintį. Diskutavome apie gyvenimą Lietuvai tapus nepriklausoma. „Ne gyvenimas pablogėjo, o pasikeitė mūsų poreikiai, – sakė jauna mergaitė. – Anksčiau Užventyje niekas neturėjo žoliapjovės, kiemuose nebuvo žalių vejų. Augo svogūnų lysvės, o dabar žydi gėlės.“
Natūralu, kad ne kiekvienas galime patenkinti padidėjusius poreikius. Juolab, kad žurnaluose ir televizijoje propaguojamas turtingas, tviskantis gyvenimas, malonumų siekimas, seksas. To neturintis ir nesiekiantis žmogus blogai jaučiasi, mano esąs nevisavertis.
Todėl kartais prisimenu seniau vikaru Kelmėje dirbusio kunigo G. Kaušiaus mintį, jog Lietuvą išgelbės tik Dievas ir krikščioniškos vertybės. O arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ragino mus atsispirti neigiamoms įtakoms ir tapti tvirta mažuma.
Manau, kad nė viena partija, atėjusi į valdžią nenori, kad Lietuvos žmonėms būtų blogiau. Tačiau visos problemos kyla dėl pašlijusios dorovės ir moralės. Kiekvienoje partijoje yra ir idealistų, ir savanaudžių.
Gerovės turi siekti ne vien valdžia. Jeigu kiekvienas Lietuvos pilietis dorai atliktų savo pareigas, gyventume tikrai geriau.
– Ką šiandien pasakytumėte euroskeptikams?
– Atkūrę Nepriklausomybę ieškojome kelių, kurie padėtų įtvirtinti tai, ką iškovojome. Lietuvos saugumą siejome su NATO, o ekonomikos vystymąsi – su Europos sąjunga.
Šiandien aš galiu suprasti ūkininkus, kurie protestuoja dėl mažesnių išmokų. Taip, mes visateisiai Europos piliečiai. Norime vienodų sąlygų. Norime, kad mūsų žemės ūkio produkcija būtų konkurencinga.
Tačiau reikia suprasti ir kitą dalyką – mes mokame mažesnius mokesčius Europos sąjungai.
Nemanau, kad Europa savanaudiškai žiūri į naująsias valstybes. Ji labai daug padeda, teikia paramos. O jeigu nemokame tos paramos panaudoti, mūsų pačių bėda.
Regina MUSNECKIENĖ
