Liuksemburgo politikas kalbėjo, kad 1990 metų kovo 11-oji „įėjo į pasaulio istoriją kaip ryžtingas Lietuvos žmonių žingsnis į laisvę ir teisę patiems spręsti savo likimą“. Aš irgi taip galvojau, ir ne prieš 25 metus, o anksčiau, kai įsijungiau į Sąjūdžio veiklą, kai su būreliu draugų kūrėme komjaunimui alternatyvią jaunimo organizaciją, kai „Atgimime“ pradėjau savo žurnalistinę karjerą.
Labai gerai atsimenu vieną 1989 metų pavasario dieną. Pasitaikė tada su ponu Linkevičiumi sėdėti skirtingose stalo pusėse: jis – Lietuvos komjaunimo Centro komiteto sekretorius, aš – nepriklausomo jaunimo judėjimo atstovė. Praėjo 25 metai ir mes vėl skirtingose pusėse, dar daugiau – skirtingose valstybėse: jis – Lietuvos užsienio reikalų ministras, aš – emigrantė.
Iki šiol kiekvieną kartą, kiek tenka poną Linkevičių sutikti renginiuose, su juo pasisveikindama prisimenu tą pirmąjį susitikimą ir man malonu, kai pajuntu, kad jis irgi prisimena ir kad jam nelabai malonu. Mat viešai skelbiamoje biografijoje jo darbas komjaunimo organizacijoje įvardytas nekaltai – darbuotojas, nors iš tikrųjų jis buvo vienas iš Lietuvos komjaunimo Centro komiteto narių, t. y. vienas iš vadovų. Todėl jam, kaip ir daugeliui komjaunimo ir Komunistų partijos aktyvistų, Lietuvoje gyventi gera.
O man su daugybe kitų panašaus likimo lietuvių, nesuradusių tėvynėje vietos (nes patys kalti, nes tinginiai ir girtuokliai arba patys taip pasirinko, kaip teigia šiuolaikinė opinija), teko dalia tapti viena iš 700 tūkst. iš savo tėvynės pasitraukusių emigrantų. Ir kaip viena iš tų, kuriems Lietuvoje gyventi nebuvo gera, turiu teisę klausti, ar tikrai šalis, iš kurios pasitraukė ketvirtadalis gyventojų, verta sėkmingos šalies vardo? Ar tikrai valstybė, iš kurios ne geresnių galimybių ieškodami, o dėl to, kad pramistų, išsilavinę žmonės išvyksta dirbti nekvalifikuotų darbų, tapo pavyzdžiu kitoms tautoms?
Mano galva, valstybę, pagal savižudybes, emigraciją ir alkoholizmą užimančią pirmą vietą Europoje, o pagal atlyginimus, pensijas ir laimės indeksą besivelkančią paskutinėse gretose, laikyti šalimi, į kurią turėtų orientuotis kiti, yra ne pagyrimas, o įžeidimas. Taip tarsi pasakoma, kad nieko daugiau nei iš jūsų, nei apskritai iš Rytų Europos Briuselio biurokratai ir nesitiki – būkit patenkinti tapę pigia darbo jėga Vakarų Europai.
Net daugybei žmonių iš Lietuvos išvažiavus, net emigrantams tėvynėje likusiems artimiesiems siunčiant milijardus, kurių suma pernai beveik susilygino su iš Europos gaunama parama, absoliutaus skurdo (kai žmogus negali patenkinti net savo būtinųjų poreikių, t. y. pirmiausia – maisto) rodikliai Lietuvoje vis blogėja: 2005 metais skurdas siekė 18 proc., o 2012 metais – net 31,2 proc.
Prieš kokį dešimtmetį buvo bandoma bent jau kalbėti apie socialinę atskirtį, apie skurdą, emigraciją, narkomaniją ir prostituciją kaip apie problemas, ieškant būdų jas spręsti, nors prie darbų taip ir nebuvo pereita. Dabar net kalbų nebeliko. Pozicija – nutylėti arba apsimesti, kad viskas gerai, – tokia pat kaip anais sovietiniais laikais.
Lietuva nėra sėkmės istorija. Lietuva yra negailestinga pamoka, kad sovietizmas, kuris reiškiasi anaiptol ne sovietinėmis skulptūromis ant Žaliojo tilto, o įsikalbėtu valdžios teisuoliškumu ir nuolankiu žemesniųjų pataikavimu aukščiau stovintiems, yra ir bus gyvas, kol nors vienas anais laikais sovietams, o šiandien – Lietuvai uoliai tarnaujantis veikėjas, užuot apsimetinėjęs, kad nieko nežinojo, nežengs menko žingsnio ir neatsiprašys tautos. Kitu atveju visiškai neaišku, ar uolus tarnavimas prieš 25 metus sovietams ir ne mažiau uolus tarnavimas šiandien Lietuvai rytoj nevirs dar uolesniu tarnavimu kam nors kitam.
Zita Čepaitė
