Šiandieninė Lietuva turi daug valstybingumo atributų ir labai mažai pačios valstybės. Daug kalbama apie tapatybę, apie įvaizdį, bet nieko – apie turinį. Išeina, kad mums tas pat (tapatybė), kad įsivaizduojam ar įsivaizdinam (įvaizdis), tačiau nelabai ką turime (turinys). Tikriausiai taip ir yra.
Daugel metų keitus tikras vertybes į dirbtines bei išgalvotas, šiandien tenka konstatuoti, kad natūrą iškeitėme į „chaltūrą“, kad pamatines vertes praradome už spalvotus popieriukus su vandens ženklais. Pagaliau net ir jie priklauso ne mums – laisvės siekusių žmonių visuomenė šiandien pavirtusi keliais iki ausų skolingais neva savininkais (verslininkais) ir begale praskolintuose namų ūkiuose gyvenančių baudžiauninkų, kurie taip įbauginti, jog praras ir tai, kad net bijo turėti savo nuomonę. Na, turėti gal ir nebijo, bijo ją išsakyti – juo labiau atstovėti už ją.
Įvaizdis ir išgalvotos vertybės mus pačius verčia butaforija šioje butaforinio valstybingumo valstybėje, kur už jį išreiškiančių valdiškų iškabų pagaminami ne mažiau valdiški teismo sprendimai, be kurių minia (mes) neturi teisės net susimąstyti, kas yra tiesa. O neklusniesiems paprotinti pasiunčiama dviejų šimtų keturiasadešimties „taikdarių“ kohorta, kuriai savo „pareigą atlikus“ pasigirsta apmokamų šlykštukų pasiklykavimai, esą „kaip tik to ir reikėjo“. Policija pašalino „kliūtis“ – apdaužė ir suėmė beveik keturias dešimtis žmonių ir iš namų, kuriuose augo, prievarta išplėšė aštuonerių metų vaiką, tuo pat metu per ruporą nuolat sklindant grasinimams, kas bus tiems, kas geruoju tai prievartai nepaklus. Užtat dabar Lietuvos gatvės ir aikštės pilnos protestuotojų – akivaizdu, suklupo ne visi. Čikagoje, beje, taip pat.
Ką dabar reikės daryti? Kaip suklupdyti visus?
Mylėti, mylėtis ir turėti palikuonių yra Dievo dovana, įrašytą mūsų prigimtyje. Ji reiškiasi per išlikimo instinktą kaip noras gyventi. Kitoje pusėje – tik mirtis. Aš kalbu ne apie natūralią mirtį, ateinančią kaip palengvėjimas ir patvirtinimas kad kelias nueitas, o apie prievartinę, kuri sako „gyvensi baimėje ir tik taip, kaip tau bus leista – arba negyvensi išvis“. Todėl neišlaikę įtampos miršta jautresnieji, todėl masiškai emigruojama – nes Lietuvoje prievartaujama prigimtis ir tyčiojamasi iš laisvės, sakant „iškovojome laisvę emigruoti“.
Dabar, kai peržengta paskutinė riba ir atvirai pasikėsinta į Lietuvos vaikus, mums akivaizdžiai parodyta, kad visos priemonės galimos. Ir jie tas priemones jau naudoja. Mūsų pareiga tiesai yra iš visų galimų priemonių pasirinkti teisingas – tada, Sausio Tryliktąją, mes neturėjome nei kariuomenės, nei tankų, bet visi buvome tapę laisvės kariais ir nebuvo pasaulyje galingesni už mus. Tada turėjome svetimus okupantus, dabar irgi juos turime, tik apsimetusius, kad jie – savi. Šiandien aišku, jog jie ciniškai pasinaudojo mumis, kad dabar patys galėtų išnaudoti ir nesiskaityti. Jie turi galios svertus ir moka manipuliuoti teismais bei įstatymais – tą jau ne kartą įrodė.
Tačiau mes – teisūs ir jie tą puikiai žino.
