Pasak jo, pastaruosius du mėnesius pabėgėlių priėmimas sulėtėjo, nes su prieglobsčio prašytojų antplūdžiu susidūrusios Italija ir Graikija nespėja parengti dokumentų.
„Lietuva tikrai pasirengusi, daro viską, kad būtų galima perkelti. Bet tiek graikai, tiek italai nespėja parengti mums reikiamų dokumentų (...), nesurenka taip greit informacijos, kuri yra privaloma: vardas, pavardė, iš kur atvykęs, taip pat turi atlikti pirminę sveikatos patikrą“, - BNS sakė E. Misiūnas.
Jis sakė iš kolegų išgirdęs patikinimą, kad problemos netrukus bus išspręstos, ir vėl turėtų atvykti žmonių.
Rugsėjį Europos Komisija pateikė rekomendacijas tęsti pabėgėlių perkėlimą iš Italijos ir Graikijos pagal 2015-aisiais sutartas kvotas. Tuomet skelbtas įsipareigojimas, kad į ES valstybes iki šių metų rugsėjo pabaigos bus perskirstyta 160 tūkst. Sirijos, Irako ir Eritrėjos pabėgėlių.
Europos Komisijos duomenimis, buvo pasiekta mažiau nei penktadalis užsibrėžto tikslo – šalys priėmė apie 29 tūkst. asmenų.
E. Misiūnas sako, kad Lietuva bendrame Europos kontekste atrodo neblogai - priėmė 414 iš numatytos 1105 žmonių kvotos. Daugiausia tai – sirai iš Graikijos stovyklų.
Visgi stebėtojai abejoja programos efektyvumu, nes per 300 pabėgėlių iš Lietuvos išvyko.
Lietuvos Vyriausybė šį mėnesį patvirtino papildomas finansines priemones, siekiant lengvesnės pabėgėlių adaptacijos – nutarta prieglobsčio gavėjams mokėti dar vieną išmoką, skirtą būsto nuomai. Kompensacijos dydis bus nustatomas pagal tai, kokiame mieste prieglobsčio gavėjai įsikuria. Šiuo metu be vienkartinių išmokų savivaldybėse besikuriantiems pabėgėliams pirmąjį pusmetį mokama 204 eurai asmeniui per mėnesį, antrąjį pusmetį suma mažinama per pusę.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sutinka su nevyriausybininkų kritika, kad tokios išmokos neleidžia išsinuomoti būsto didmiesčiuose iki susirandant stabilų darbą.
Sirė: neverskite pabėgėlių gyventi kartu
BNS kalbinti pabėgėliai sako, kad Lietuva galėtų pasimokyti iš kitų šalių patirties integruojant pabėgėlius, visų pirma - neversti jų visų gyventi kartu.
Sirė Mumena Alekhtyar (Mumena Alechtiar) iš karo krečiamo Damasko į Švediją pasitraukė 2013-aisiais, praėjus keliems mėnesiams, kai jos gyvenamąjį rajoną nušlavė sprogimai ir liepsnos.
„Pirmiausia – neversti pabėgėlių gyventi kartu. Tai yra didelė problema, nes tuomet jiems yra labai paprasta: visi sėdi vienoje vietoje ir kalba savo kalba“, - BNS sakė M. Alekhtyar, atvykusi į Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros organizuotą susitikimą su Baltijos šalių žurnalistais kaimyninėje Danijoje.
Ji rodė žuvusių kaimynų nuotraukas ir džiaugėsi, jog tarp žuvusių nėra jos artimųjų. Nepaisant visko, jie liko Damaske ir bando gyventi apgriautuose namuose, praktiškai be elektros ir kitų patogumų.
Puikiai angliškai kalbanti inžinerinį išsilavinimą turinti tinklaraštininkė į Stokholmą atvyko kaip vienos konferencijos dalyvė – lėktuvu tiesiai iš Sirijos sostinės. Kaip ji pati sako, visą savo gyvenimą sutalpino į 33 kilogramus sveriantį lagaminą – tai gerokai daugiau, nei turi daugelis sirų, apsisprendę pradėti naują gyvenimą Europoje ir pasiryžę iš Turkijos pasiekti Graikijos krantus perpildytais laivais, neturėdami nieko.
Savo atvejį ji vadina sėkmės istorija: šiuo metu ji studijuoja Stokholmo Karališkame technologijų universitete, o Švedijos nacionaliniame radijuje veda laidą apie pabėgėlius. Sirė jau laukia ir sprendimų dėl Švedijos pilietybės.
Tačiau nepaisant šalies atvirumo bei dosnių socialinių garantijų, ji pripažįsta, jog adaptacijos kelias yra itin skaudus. Sunkiausia, anot jos, yra visuomenės, darbdavių ir darbo biržos klijuojama pabėgėlio etiketė.
Moteris šiuo metu kalba švediškai, bet, kaip sako pati, mokymosi procesas buvo itin varginantis ir ilgas.
Anot jos, Švedijos Darbo birža taip pat taiko bendrą modelį darbo paieškoms bei neskatina pabėgėlių realizuoti jau turimų įgūdžių. Pavyzdžiui jai, jau keliolika metų turinčiai inžinerinį išsilavinimą, buvo nuolat siūlomi žemesnės kategorijos darbai, įvairūs mokymai, visiškai neatsižvelgiant į individualius gebėjimus ir poreikius.
Pasak M. Alekhtyar, šios problemos ir sukuria getus: pabėgėlius lengvai įdarbina valymo industrijos įmonės, maitinimo įstaigos, tačiau netrukus jie atsiduria užburtame rate - neturi jokių paskatų mokytis kalbos, pažinti švedų kultūrą ir taip užkerta sau kelią susirasti aukštesnės kvalifikacijos darbą. Anot jos, tai tarsi nuo kalno ridenama sniego gniūžtė įtraukia vis daugiau pabėgėlių, kurie nepajėgūs integruotis į naują visuomenę.
Prieš dvejus metus Švedija, anot jos, ėmė taikyti individualius mokymo planus pabėgėliams ir tai pasiteisino.
„Kodėl tai yra gerai? Nes žmonės juk turi ambicijų. O jie nori, kad inžinerius taptų taksi vairuotoju. Švedų kultūroje įprasta sakyti, kad tai – tas pats darbas. Bet tai nėra tas pats, juk tai melas. Tad kaip tas inžinierius, priverstas dirbti taksi vairuotoju, išmoks švedų kalbos? Jis bus nuolat susierzinęs ir nuolat jaus neapykantą šiai kalbai“, – pabrėžė ji.
Ji taip pat pažymi, kad jai pačiai buvo itin naudingi tarpkultūrinės komunikacijos kursai, kurie, pasak jos, turėtų būti siūlomi ir Lietuvoje.
„Iš tiesų, tai leidžia lavinti daug naudingų įgūdžių, leidžia suprasti, su kuo tu šneki, leidžia suprasti jų mąstymo kryptis“, – pabrėžė ji.
Pabėgėliams atviroje Danijoje nuotaikos keičiasi
Beveik 6 mln. gyventojų turinti Danija nedalyvauja Europos Sąjungos pabėgėlių perkėlimo programoje, bet savo iniciatyva šiemet iki rugsėjo priėmė 2,3 tūkst. pabėgėlių.
Jungtinių tautų pabėgėlių agentūros Šiaurės Europos padalinio atstovė žiniasklaidai Elisabeth Arnsdorf Haslund (Elisabet Arnsdorf Haslund) pažymi, kad tai iš tiesų „labai maži skaičiai“, nes dar 2015-aisiais priimta per 21 tūkst. prieglobsčio prašytojų.
Jos nuomone, iš dalies tai nulėmė ir mažėjantys naujų migrantų Europoje srautai, tačiau ji pripažįsta, kad įtakos turėjo ir politiniai sprendimai Danijoje, kur nuotaikas diktuoja per 2015-ųjų rinkimus sėkmingai pasirodžiusi antiemigracinę programą vykdanti Danijos liaudies partija – būtent jos palaikymu remiasi valdantieji liberalai.
„Jokia paslaptis – UNHCR akimis matome, jog tam tikri įstatymai linksta neteisinga kryptimi. Mes jau matome apribojimus leidžiant susijungti pabėgėlių šeimoms, matome apribojimus nuolatiniam gyvenimui. Bet taip pat svarbu pasakyti, kad Danijoje yra didžiulis dėmesys skiriamas integracijai. Tai labai svarbi tema, nes į Daniją prieglobsčio prašytojai vyksta jau metų metus (...). Matome, kad Vyriausybė daro išties daug, dirba su savivaldybėmis, su įmonėmis, siekdami, kad migrantai iš tiesų integruotųsi į darbo rinką“, – kalbėjo E. Arnsdorf Haslund.
UNHCR atstovė sako, kad matoma savotiška visuomenės protesto prieš valdžios sprendimus forma – daugybė žmonių reiškia paramą pabėgėliams, tampa savanoriais, danų kompanijos taip pat viešai pasisako už atvirą migracinę politiką pritraukiant darbo jėgos.
Lietuvai, kurioje didžioji dalis pabėgėlių neištveria nė metų, organizacijos atstovė patarė orientuotis į Danijos savivaldos lygmenį, kur vietos valdžia itin aktyviai dirba su vietos kompanijomis siekdamos įdarbinti pabėgėlius, o pačios kompanijos yra tiesiogiai suinteresuotos, jog pabėgėliai išmoktų danų kalbą.
„Kai kurios kompanijos netgi teikia kalbos mokymus jau įdarbintiems pabėgėliams. Taigi, vietoje to, kad žmogus dirbtų 40 valandų per savaitę ir dar vakarais eitų į danų kalbos kursus, pavargę ir išsekę, jiems sako: taip, galbūt tai ir atims dvi valandas per dieną, bet už jas bus gerai sumokėta“, – pavyzdį pateikė E. Arnsdorf Haslund,
„Pabėgėliams reikia pagalbos rankos, jie gali prisidėti, jie turi daug įgūdžių, turi ką pasiūlyti naujoms bendruomenėms, bet mes turime jiems padėti įsilieti į darbo rinką, kad kiti darbdaviai pamatytų naudą, sakydami, kad mes taip pat galime turėti puikią darbo jėgą“, – pridūrė ji.
