Lietuvos patriotu save laikantis Valdemaras Valkiūnas po darbo Biržų rajono savivaldybės taryboje ir LR Seime sako, kad tėvynę lengviau mylėti čia negyvenant.
Bet jos palikti neskuba. Latvijos sostinėje šeimą bei verslą sukūręs milijonierius apie grįžimą į Rygą kol kas nekalba. Jis sako jog čia, Lietuvoje, jis dar nebaigęs savo misijos. Tiesą sakant, po rudenį įvykusių Seimo rinkimų, kurie p. Valdemarui nebuvo sėkmingi, atrodė, kad jo misijos ir žygiai vardan Lietuvos – jau praeity. Todėl norėjosi iš jo išgirsti, kas lieka nutilus politinių ginklų žvangesiui. Kas slypi už patriotinių lozungų, atkaklios liberalizmo ir Europos Sąjungos kritikos bei įvairių griežtų pareiškimų, kuriais p. Valdemaras pasižymėjo per visą kadenciją? Ketinau susitikti ne su politiku, o su žmogumi, grįžtančiu iš nelaimėto mūšio. Su kokiomis mintimis bei jausmais jis palieka kovos lauką ir kur veda tolesni keliai? Deja, buvusio parlamentaro mintys vis dar sukasi apie Seimą ir dažnai jos dėliojamos taip, tarsi būtų kalbama iš tribūnos. Akivaizdu, kad iš mūšio lauko jis nesitraukia. Tačiau paklaustas apie rengimąsi naujiems rinkimams p. Valdemaras tiesaus atsakymo vengia. Buvęs parlamentaras mieliau kalba apie misiją, kurią ketina tęsti Lietuvoje net ir po to, kai nuo jo nusisuko rinkėjai. Jis kalba apie meilę tėvynei, nors ji pasirinko kitus vedlius.
Valdemaras Valkiūnas apgailestauja, kad Biržai, esantys šalia Rygos, neišnaudoja turimų galimybių.
Daug kalbate apie tėvynės meilę, patriotizmą. Tėvynę mylėti iš tolo, joje negyvenant ir nedirbant, lengviau ar sunkiau? Lietuvą lengviau mylėti nebūnant Lietuvoje. Tada ją idealizuoji, nematai tų „apatinių“, kurie ne visada būna tvarkingi ir švarūs. Per tuos ketverius metus su savo mentalitetu, griežtumu man nebuvo lengva Lietuvoje „įsipaišyti“. Mano griežtumą rinkėjai, matyt, palaikė piktumu. Bet aš nesu piktas žmogus, tik negaliu susitaikyti su blogybėmis. Negaliu šypsotis, kai matau dramatišką Lietuvos situaciją. Vis tik manau, kad čia galima padaryti gyvenimą gražesnį, turtingesnį. Lietuviai turi būti orūs ir stiprūs, o ne kažkokie „liurbiai“, kuriuos galima vedžioti už nosies. Lietuva turi būti ne priekaba Europos Sąjungoje, bet stiprus automobilis. O Biržai – automobilis, „traukiantis“ Šiaurės regioną. Mūsų kraštas turi būti Šiaurės Lietuvos perlu.
Jei prakalbote apie automobilius, pakalbėkime apie juos tiesiogine prasme. Kokiu automobiliu važinėjate? Ar būdamas parlamentaru išties gyvenote Seimo viešbutyje, valgėte konservus ir darbo reikalais važinėjote nuosavais automobiliais? Kas tai – taupumas ar nepraktiškumas? Kokių savybių jums labiausiai prireikė dirbant Seime? - Važinėju „Audi Q7“ automobiliu, pirktu 2009 metais. Jau spėjau nuvažiuoti 150 tūkst. kilometrų. Degalus pirkau, automobilį remontavau iš savo lėšų. Kodėl? Todėl, kad galėčiau užsiimti darbu, o ne aiškinimusi, kur leidau parlamentines lėšas ir ar teisingai jas leidau. Norėjau būti savarankiškas. Seimo viešbutyje negyvenau – turiu Vilniuje butą, kurį įsigijau prieš keliolika metų. Teko jį remontuoti, įsirengti. Ką valgiau – nėra svarbu. Man ne buitis svarbiausia. Seime man dažnai teko tvardytis, kad nesusimuščiau su tais, kurie nesąmones daro. Negalėjau pakęsti, kai teikia siūlymus, nors žino, kad jokių rezultatų jie neduos. Arba priima įstatymus, kurie neša nuostolius. Ne veltui mane Latvijoje vadindavo karštu Lietuvos vaikinu…
O Seime kaip Jus vadindavo?
Iš pradžių ten nebuvau suprastas. Pavyzdžiui, K. Daukšys man vos į atlapus nekibdavo – buvo nelengvas laikotarpis, kol susiderino skirtingi požiūriai, temperamentai. Bet vėliau puikiai supratome vienas kitą – net į savo gimtadienį K. Daukšys pakvietė.
Ko išmokė buvimas valdžioje?
Gavau daug informacijos. Supratau, kad iškyla ne tie, kurie racionaliai mąsto, o tie, kurie gražiai kalba, nors paskui tas kalbas, pažadus pamiršta. Pasirodo, reikia mažiau laiko skirti darbui Seime, o daugiau būti su rajono žmonėmis. Žmonės nevertina, kad stropiai lankei posėdžius, gilinaisi į įstatymus. Pasirodo, reikia būti matomam. Įsitikinau, kad žiniasklaida dažnai ignoruoja tuos politikus, kurie kalba tiesiai. Šios pamokos man buvo kaip šaltas dušas.
Apie rinkėjus kalbate ne be nuoskaudos. Ko jie išmokė Jus? Jaučiate apmaudą, kad jie nepanoro Jūsų matyti Seime dar vieną kadenciją?
Jaučiu nuoskaudą dėl to, kad neišrinko savame rajone – ten, kur gyveno kelios mano protėvių kartos, ten, kur mano namai, gimtinė. Sunkiausia, kai tavęs nesupranta savi. Turbūt ne taip elgiausi, ne to tikėjosi tėviškėnai. Sunku būti pranašu savam krašte. Per rinkimus „atėjūnams“ paprasčiau. Jiems užteko tik du mėnesius prieš rinkimus pavažinėti, pakalbėti. Ir laimėjo tie, kurie viešino gal net nepadarytus darbus. Anksčiau maniau, kad žmonės mato nuveiktus darbus ir kad ne žodžiai, o darbai yra svarbiausia. Pasirodo, užtenka vieno trečdalio darbų, o du trečdalius reikia skirti jų viešinimui. Aš jaučiuosi stiprus tarptautinėje politikoje. Turėjau ryšių, buvo bendrų projektų su latviais perspektyvų – mano įgyta patirtis galėjo praversti. Bet rinkėjai nesuprato, kad tai greitai nedaroma. Vis tik malonu, kad Biržų rajone padaugėjo latvių ekskursijų. Man nesuprantama, kodėl vietinė valdžia nepageidavo mano konsultacijų. Buvau pasirengęs padėti. Į Biržus pakviečiau viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. Plytniką, kuriam buvo galima užduoti rūpimus klausimus. Bet reguliaraus darbo su rajono vadovais nebuvo. Gal jie jaučiasi išmintingi ir kieno nors patarimai jų nelabai domina?
Ko labiausiai stigs palikus parlamentą?
Stigs darbo Ekonomikos komitete, nes ten buvo gera dirbti. Buvę kolegos sako, kad ir manęs ten stigs, trūks ne visai standartinio mano požiūrio į įvairius procesus, gebėjimo matyti juos kitu kampu.
Ar sunku prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų? Kuo toliau užsiimsite? Gyvensite savo malonumui? Rašysite memuarus?
Nesiruošiu stipriai persiorientuoti. Reikia tęsti darbą dėl Biržų, baigti projektus, konsultuoti žmones. Verslas nėra mano gyvenimo siekis. Nesiruošiu numirti dėl pinigų.
Kokiu būdu dirbsite, kaip Jūs sakote, dėl Biržų? Užsiimsite visuomenine veikla, kursite kokias nors organizacijas?
Padėsiu žmonėms spręsti įvairias problemas, pavyzdžiui, dėl kelių tvarkymo, asfaltavimo.
Veiksite kaip Betmanas?
Noriu tęsti pradėtus darbus. Tikiuosi, rinkėjai įvertins mano veiklą.
Ketinate vėl dalyvauti Seimo rinkimuose? O gal ir prezidento?
Rinkimai man nėra gyvenimo ir mirties klausimas. Svarbu – kaip padėti žmonėms. Man svarbu, kaip gyvuoja rajonas, Lietuva bendrame kontekste. Svarbu šviesti visuomenę, kelti jos kovingumą. Biržams aš padėjau nuversti R. Ramoną.
Ar nemanote, kad Jūs paprasčiausiai pasirodėte tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir buvote tinkama priemonė tam tikriems tikslams pasiekti? O laikai, kaip žinia, keičiasi…
Praeina vieni laikai, ateina kiti…
Jus rinkėjai buvo įpratę matyti su dovanomis. Laukdavo tarsi Kalėdų senelio. Į Jus dažniau buvo žiūrima kaip į milijonierių, galintį atverti piniginę, o ne kaip į valstybės reikalus tvarkantį politiką. Kuo būti maloniau – milijonieriumi verslininku ar politiku?
Mieliau būti advokatu, kuris atstovauja tautiečiams ir siekia jiems parodyti valstybės gyvenimo visumą, o ne atskirus segmentus. Man svarbu, kad Biržai pasinaudotų galimybėmis – juk Ryga šalia…
Kaip suprantu, Jums maloniau būti politiku…
Taip. Man įdomiau sistema, o ne viename segmente „liurlinti“. Kiek galima sūpuotis ant tų pačių sūpynių?
Esate laimingas žmogus?
Laimė – tai nugalėti visas nelaimes.
Ir kaip sekasi nugalėti nelaimes?
Nesu apimtas depresijos – vadinasi, sekasi. Darbingumas nesumažėjo, emocinis užtaisas nepablogėjo – neįvyko nieko, dėl ko turėčiau nuleisti rankas.
Galite įvardyti džiaugsmingiausias savo gyvenimo akimirkas? Kaip jas sutikote? Kur jums būna ypač gera, jauku?
Džiaugsmingi įvykiai? Kai bendrauji su bendraminčiais. Kai klesti Rygoje lietuvių mokykla… Saulė šviečia – gražu. Apie džiaugsmingiausias akimirkas manęs paklauskit, kai aš sulauksiu 80 metų.
Priminkit, kiek iki to laiko reikės laukti?
Dabar man 53 – eji.
Kada buvo nepakeliamai sunku? Ko tada stvėrėtės, kas padėjo ištverti?
Buvo sunkių akimirkų vaikystėje, augant pas močiutę, vėliau - versle. Buvo situacijų, kai reikia per naktį apsispręsti, kokį sprendimą priimti ryte, kada vieną akimirką gali būti ponas, o kitą – prapuolęs. Seime buvo sunku adaptuotis. Sudėtinga orientuotis manipuliatyvinėje aplinkoje, kai viena kalbama, o kita daroma.
Kas padeda sunkumus ištverti? Po pralaimėtų rinkimų nuvažiavau prie protėvių kapų… Šiaip padeda bendradarbiavimas su žmonėmis, situacijos analizės, ieškojimas išeities. Svarbu neįstrigti liūdesy.
Užsiminėte apie vaikystę… Kai buvote mažas Gajūnų kaimo berniukas, kuo svajojate būti?
Norėjau būti kosmonautu. Žinojau visas tuometinių kosmonautų pavardes… Bet supratau, kad kaimo vaikui tokiam tapti nerealu. Bet svajonė vis tik traukė „į dangų“, t. y. siekti aukščių. Ir ji padėjo.
Ką šiandien tam mažam berniukui pasakytų itin turtingas vyras, stovėjęs net prie valstybės valdymo vairo?
Norėčiau jam palinkėti mylinčios mamos, tėčio, kurie suteiktų jam žinių. Norėčiau jį padrąsinti, pasakyti – laikykis, vaike. Gyvenimas įdomus. Mokykis, įgyk žinių, nenusimink.
O kokius linkėjimus pasakytumėte sau dabar?
Laikykis, vaikine. Gyvenimas tęsiasi! Gyvenimas įdomus, tik yra viena bėda – jis trumpas. Todėl skubėk daryti darbus, įdomius sau ir kitiems. Daryk, kad kitiems būtų gerai ir pačiam neblogai.
Belieka linkėjimus pakartoti: laikykis, vaikine.
Rasa Penelienė
