Konstitucinis Teismas nusprendė, kad dabartinis rinkimų įstatymas, neleidžiantis žmonėms tiesiogiai kandidatuoti savivaldybių rinkimuose, prieštarauja Konstitucijai. Į šį nutarimą Lietuva ėjo ilgai. Manyčiau, jog tokį nutarimą paskatino vis labiau ryškėjanti demokratinės raidos negalia – vaizduojamosios, procedūrinės demokratijos įsitvirtinimas, atitveriantis piliečius nuo valstybės valdymo ir savivaldos reikalų. Visi šie reikalai tampa politinių partijų nomenklatūros bei aukštosios valdininkijos reikalu.
Jau senokai buvo aišku, jog mūsų šalies politinis elitas laikosi nuostatos ne plėtoti demokratiją ir teisiniais būdais skatinti visavertę pilietinę savivaldą, o kaupti kuo daugiau valdžios politinės nomenklatūros rankose. Rinkimuose į Seimą dalyvauti leidžiama ir nepartiniams, žinant, jog keletas tokių išrinktųjų niekaip negalės paveikti partinės Seimo galios.
Visai kitaip gali nutikti savivaldos rinkimuose – ims ir nusisuks žmonės nuo partinių sąrašų, ims ir iškels gerai pažįstamus sąžiningus, vietos reikalus išmanančius lyderius ... Visą laiką buvo jaučiama grėsmė, jog kaip tik savivaldos srityje partinei nomenklatūrai rinkimuose varžytis ganėtinai pavojinga, tad gali tekti dalytis sukaupta valdžia. Šito buvo bijoma, todėl visais būdais stengtasi menkinti tiesioginių rinkimų idėją.
Šiuo atžvilgiu stebėtinai vieningai veikė socialdemokratų ir konservatorių tandemas. Dvi didžiosios valstybės valdymo patirtį sukaupusios partijos sąmoningai slopino visas pilietines iniciatyvas bent kiek praskaidrinti slogią, žmonėms vis labiau atgrasią, korupcinę „partinio valdymo“ aplinką.
Visaip stabdyta ir realios savivaldos raida, taip pat pilietinės visuomenės saviugda. Viešai padejuodami dėl pilietinės visuomenės nebrandos, mūsų politikai kūrė tokią teisinę sistemą, kurioje piliečiai iš esmės neturi jokių galimybių tiesiogiai ginti daugelį jiems lyg ir pripažįstamų teisių. Piliečiai negali tiesiogiai kreiptis į KT dėl savo konstitucinių teisių, jie negali atstovauti savo interesams KT, negali ginti viešo intereso, negali ir teistis su duomenis apie juos renkančiomis institucijomis dėl surinktų duomenų pobūdžio. Ką jau kalbėti apie galimybes savarankiškai tvarkyti savo vietovės reikalus.
Politikai pilietinę visuomenę įsivaizduoja taip – keli parinkti visuomenės atstovai gauna teisę sužinoti „papildomą“ informaciją seniūnijose bei savivaldybėse, taip pat ir išsakyti savo nuomonę kai kuriuose tarybų posėdžiuose. Toks visuomenės „dalyvavimas“ yra pati tikriausia vaizduojamosios demokratijos apraiška, kadangi bendruomenės neturi išteklių, kurie reikalingi realioms vietos problemoms spręsti.
KT nutarimas verčia atsigrįžti į mūsų neilgą politinės sistemos istoriją. Dabar jau tenka pripažinti, jog politinio elito taikyta strategija sukaupti valdžią savo rankose ne tik prieštaravo Konstitucijai, bet ir buvo nedemokratiška. Vadinasi, politinis elitas nevykdė esminės priedermės – skatinti demokratizavimo vyksmus ir pilietinės visuomenės saviugdą. Tad politiniu trumparegiškumu ar net nesusipratimų laikytini premjero Gedimino Kirkilo ir konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus samprotavimai apie partinių sąrašų privalumus ir tiesioginių rinkimų idėjos ydingumą.
Keistokai skamba ir konservatorių lyderio aiškinimai, esą rinkimų sistema yra politinio, o ne teisinio sprendimo išdava. Galima nujausti tokiu aiškinimu įtaigaujant, jog KT neturėtų kištis į politinius sprendimus dėl rinkimų pobūdžio. Įdomu būtų sužinoti, kaip politinius sprendimus Seimo lygmeniu įmanoma atskirti nuo teisinių. Juk teisiniai Seimo sprendimai sykiu yra ir politiniai – jie išreiškia atstovaujamos valdžios valią. Tačiau jokia tos valios raiška negali prieštarauti Konstitucijai. Konstitucija, kaip tautos valios apraiška, taip pat yra politinis dokumentas, grindžiantis visokią politinę bei teisinę veiklą.
Svarstant istoriniu laikytino KT nutarimo reikšmę, dera kelti klausimą, ar tas nutarimas savaime panaikina politinio elito suręstas kliūtis valstybės ir visuomenės gyvenimo demokratizavimui. Manyčiau, jog nepanaikina. Politinio elito strategijos ir ideologijos vienu ypu nepakeisi. Reikalingi ir kiti sprendimai. Būtų gerai, jei demokratizavimo, sakytume, estafetę perimtų Seimas, kuris ir turėtų tvirtinti realios savivaldos plėtros gaires. Būtina perlaužti valdžios centralizavimo tradiciją ir keisti ją valdžios decentralizavimu, dalį valstybinės valdžios funkcijų perduodant žemesniems savivaldos lygmenims kartu su tų funkcijų vykdymui reikalingomis lėšomis.
KT nutarimas kelia dar vieną svarbią – konstitucinės priežiūros - problemą. Visiškai akivaizdu, jog tos priežiūros nevykdo nei Seimas, nei prezidentas. Dabar jau nėra prasmės klausti, kieno kaltė, kad Konstitucijai prieštaraujantis rinkimų įstatymas galėjo tiek ilgai veikti. Suprantama, daug lėmė politinio elito nuostata ir politinio elito savanaudiškumas – jokiu būdu nesidalyti valdžia su visuomene. Tai nuostatai įveikti reikėjo ir laiko, ir ryžto. Tačiau ar negalima buvo to padaryti kiek anksčiau, juolab kad Seimą jau buvo pasiekę piliečių prašymai. O juk nejuda ir piliečių tiesioginio kreipimosi į KT reikalas.
Turėsime galimybę stebėti, kaip elgsis Vyriausiasis administracinis teismas, kuriam teks duoti atsakymą piliečiams, apskundusiems Vyriausiosios rinkimų komisijos atsisakymą juos registruoti savivaldybių rinkimuose. Mano manymu, teismui derėtų palaikyti konstitucingumo dvasią bei KT nutarimą, o sykiu ir pakeisti rinkimų pobūdį, įpareigojant VRK registruoti visus dalyvauti rinkimuose norėjusius pareiškėjus. Nebereikėtų atidėlioti kitam kartui to, ko jau galima nebeatidėti.
