Euras daugelio lietuvių sąmonėje vis dar yra tarsi stabas. Jis turi daryti stebuklus. Pavyzdžiui, apsaugoti turtą. Kai kurie piliečiai kaupia eurus, nes prisibijo lito devalvavimo. Valstybės mastu finansų stabilumo siekta nelabai pasitikint savomis institucijomis.
„Filosofija“ buvo tokia – nežinia, ką tas mūsų centrinis bankas gali pridirbti, todėl atsisakykime savarankiškos monetarinės politikos ir prie ko nors prisišliekime. Nacionalinė valiuta buvo susieta pradžioje su JAV doleriu, paskui su euru.
Dabartinė vyriausybė teigia, kad išgelbėjo litą nuo devalvavimo. Bet įvyko vidinis devalvavimas. Nors lito ir euro kursas nesikeitė, daugumos lietuvių realios pajamos dabar ženkliai mažesnės nei 2008-aisiais. Panašiai būtų nuvertinus litą.
Lietuvos valdžia gal ir pajėgi palaikyti lito kursą, bet ji bejėgė apsaugoti nuo nuvertėjimo patį eurą. Europos valiuta pasirodė „mirtinga“ kaip ir JAV doleris.
Susvyravus stabui Lietuvoje imta diskutuoti, ar jo apskritai reikia. Jeigu teisingai suprantu, ką rašo ES šaltiniai, Lietuva neturi didelio pasirinkimo. Mes esame įsipareigoję įsivesti eurą. Tarp ES valstybių tiktai Danija ir Didžioji Britanija yra išsiderėjusios laisvę nuo euro zonos. Tad ir lietuviški pavirkavimai dėl to, kad Briuselio biurokratai kažkada nepakvietė mūsų šalies į euro zoną, yra laikini ir nerimti. Kada nors Briuselis galbūt grūmos Lietuvai pirštu už negebėjimą ar nenorą įsivesti eurą.
Ant bankroto ribos atsidūrusios Graikijos pavyzdys atskleidė, kad šalis gali prasmukti į euro zoną, kadangi tam tikru metu sugebėjo atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus. O toje zonoje paskui galima išlaidauti, neatsakingai skolintis ir visaip kitaip kvailioti.
Eurą smukdo vadinamieji „paršai“ – Portugalija, Italija, Ispanija, Airija, Graikija. Esamų ir būsimų „paršų“ problemoms spręsti ES sukūrė vos ne trilijoną eurų siekiantį stabilizacijos fondą. Tačiau euro stabilumas nėra vien finansinė problema. Kaip sudrausminti nepriklausomas valstybes? Kelis tūkstančius metų apimanti rašytinė istorija teikia tik vieną atsakymą: reikia atimti dalį nepriklausomybės. Viena valstybė – viena valiuta.
Besiplėtojanti euro zonos finansų krizė anksčiau ar vėliau paklibins ir dabartinę ES sąrangą. Gali būti, kad Europos „paršų“ gelbėjimas atves prie dar didesnės politinės integracijos. Federacija neatsiranda per vieną naktį, tačiau politinės permainos Europoje nebūtinai truks ilgiau nei Lietuva trypčios prie vartelių į euro zoną. Ir kada Lietuva galiausiai bus į tą zoną pakviesta – gal netgi įsakmiai, ji ten gali atrasti ne „paršų“ kaimenę ir pasimetusius jų piemenis, bet kažką panašaus į valstybių federaciją. Bet gali atrasti ir dar labiau susiskaldžiusią ES su dirbtinai palaikoma, nelabai patrauklia bendra valiuta.
Taigi per artimiausią dešimtmetį klausimą, ar mums reikia euro, gali nustelbti kiti. Pavyzdžiu, ar mes atsisakome suvereniteto ir virstame valstija? Arba – kam mums ta susiskaldžiusi Europa su jos silpna valiuta?
Politine prasme Lietuva ES atžvilgiu kol kas elgėsi kaip nuolanki „avis“: rekordiškais tempais ratifikavo Europos konstituciją, kuri paskui sužlugo, paskui skubiai ratifikavo Lisabonos sutartį. Valstybės finansų požiūriu Lietuva kol kas nėra „paršas“. Bet vaidmenys gali keistis. Sunku įsivaizduoti, kad ES virs federacija, nepasipriešinus politiniams „paršams“ – valstybėms, kurios nenori prarasti suvereniteto. Taip pat sunku įsivaizduoti, kad euras sėkmingai gyvuos be didesnės ES šalių politinės integracijos.
