Šią dieną bažnyčiose šventinamos grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui.
Orų stebėjimas
Sakoma, kad per Grabnyčias pasirodo pirmieji pavasario ženklai, nubąla beržų tošis.. Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara - su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro.
Šiandien Lietuvoje numatoma debesuota diena, vietomis su pragiedruliais. Pirmoje dienos pusėje vietomis, daugiausia rytiniuose šalies rajonuose, krituliai, vyraus šlapdriba. Rytą daug kur rūkas, plikledis. Vėjas pietinių krypčių, 3–8 m/s. Aukščiausia temperatūra dieną 1–3 laipsniai šilumos.
Stebėjo ne tik orus, bet ir gamtą
Liaudiškoje tradicijoje kaip ir per pusiaužiemio (sausio 25 dieną), taip ir per perkūno dieną buvo spėjami orai.
„Perkūno diena neretai irgi buvo pavadinama Pusiaužiemiu. Šiomis dienomis ypač populiarus orų spėjimai sako, kad tomis dienomis įvairūs žiemai užmiegantys gyvūnai - barsukas (ar ežys, meška) išlenda iš savo olos; jei diena saulėta, gyvūnas, pamatęs savo šešėlį, vėl lenda miegoti. Tai reiškia, kad antroji žiemos pusė bus dar šaltesnė už pirmą. Jei diena apsiniaukusi – gyvūnas jau nebelenda į olą, ir tai pranašauja greitai ateisiantį pavasarį“, – kalbėjo etnologė doc. dr. Dalia Senvaitytė.
„Prailgdavo žmonėms šaltasis pusmetis, tad kuo atidžiausiai stebėdavo gamtą, laukdami pirmųjų išsiilgtojo pavasario požymių. Šie nors dar labai nedrąsūs, bet jau pastebimi sausio mėnesio pabaigoje. Liaudiški papročiai pataria šią dieną žadinti gamtos gyvastį.
Na, o priešistoriniais laikais medžiotojų genčių žmonės skirdavo tik du metų laikus - žiemą ir vasarą. Šiltąjį pusmetį miške viešpatauja meška, snieguotąjį – briedis. Įdomu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar žymūs šių žvėrių kulto pėdsakai. Sakoma, kad per Pusiaužiemį meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Miške savo oloje nubundąs barsukas, iškiša galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąstąs savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jei apniukę, barsukas gerai pasivaikštąs po mišką – visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą kietai įminga - pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas“, – minėjo etnologas Libertas Klimka.
