Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
STAI EKONOMISTO STRAIPSNIS, KURIS PARODO, KAD MOKESCIU DIDINIMAS LIETUVAI BUVO ZALINGAS, O NE NAUDINGAS!!!
MARGARITA STARKEVICIUTE. Okas toliau?Daugumos ekonomistų nuomone, taupymo priemonės, nors trumpuoju laikotarpiu sumažina ekonomikos augimą, ilgesniu laikotarpiu sudaro sąlygas spartesniam ūkio augimui stabilesnėje finansinėje aplinkoje. Todėl galima būtų pritarti Vokietijos pasiūlymui ir Lietuvoje priimti įstatymą įpareigojantį neviršyti nustatyto biudžeto deficito dydžio, tuo būdu apsaugant ekonomiką nuo politinės konjunktūros svyravimų.
Tačiau greitai ekonomistai pastebėjo, kad taupymo programos gali sutrikdyti prasidedantį ES ekonomikų atsigavimą ir dabar svarstoma kaip to būtų galima išvengti. Mechaniškai pritaikytos taupymo priemonės, nesiejant finansinio konsolidavimo su ekonomikos augimą skatinančiais sprendimais, stumia ekonomiką į recesiją ir tuomet visos pastangos sumažinti skolas ir stabilizuoti valstybės finansus neatneša laukiamų rezultatų – mažėjant BVP, santykinis deficito ir skolos dydis didėja.
Lietuvos Vyriausybė gan drastiškai sumažino valstybės išlaidas, padidino mokesčius, bet valstybės skola ne tik nesumažėjo, bet netgi padidėjo. BVP nuosmukis š.m. I ketvirtį Lietuvoje yra didžiausias ES, nors kai kurie ekspertai to priežastimi ir nurodo Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. Europos Komisija savo konvergencijos ataskaitoje pažymi, kad Lietuvos valstybės skola sparčiai didėja nuo 15,6 proc. BVP 2008 m. iki 29,3 proc. BVP 2009 m. ir numatoma, kad 2011 m. ji pasieks 45,4 proc. BVP m. Valstybės biudžeto deficitas taip pat išlieka didelis, Europos Komisija prognozuoja, kad 2010 m. deficitas bus lygus 8,4 proc., o 2011 m. - 8,5 proc. BVP. TVF ekspertai dar praėjusių metų gruodžio mėnesį įspėjo apie vykdomos ekonominės politikos riziką, nes nuosmukio sąlygomis ekonomikos taupymo programų našta neadekvačiai padidėja.
Todėl nepavykus įgyvendinti ekonomikos skatinimo programos dabar tenka įvesti naujas taupymo priemones - ketinama toliau riboti socialines išmokas ir įvesti naujus mokesčius, nors mažai tikėtina, kad tai pakeistų ekonomikos tendencijas. Europos Komisijos paskelbtoje pavasario ES šalių ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad realus mokesčių surinkimas Lietuvoje yra gerokai mažesnis negu teoriškai apskaičiuotas.
Galima dėl to kaltinti šešėlinę ekonomiką ir miklius kontrabandininkus, bet, matyt, reikėtų pagalvoti ir apie šių reiškinių gilumines priežastis. Šešėlinė ekonomika suklesti ten, kur tam sukuriamos ekonominės prielaidos. Paprastai ES šalyse mokesčiai yra mokami, kad juos perskirsčiusi valstybė užtikrintų nemokamas socialines paslaugas, kurias visiems vartoti kartu yra pigiau. Net neturtingiausi gyventojai įneša savo indėlį į biudžetą pirkdami prekes ir mokėdami PVM.
Tačiau sumokėję mokesčius Lietuvos gyventojai iš valstybės gauna vis mažiau ir mažiau paslaugų ir dar priversti mokėti už gydymą (privalomas sveikatos draudimas), švietimo paslaugas, vaikų ugdymo programas ir t.t. Kaip rodo statistikos departamento tyrimai, 71 proc. namų ūkių susiduria su finansiniais sunkumais ir tiesiog neturi pinigų mokėti mokesčius, o po to dar mokėti antrą kartą, kad realiai gautų viešąsias paslaugas. Motyvacija mokėti mokesčius dingsta, tad nors apmokestinama vis daugiau, bet mokesčių surenkama santykinai vis mažiau. Mokesčių surinkimą būtų galima pagerinti tik tuo atveju, jei gyventojai už juos vėl gautų teikiamas viešąsias paslaugas.
Kitu atveju nemažėjantis biudžeto deficitas ir auganti valstybės skola priverstų Lietuva brangiai skolintis ir stumtų į taip vadinamus “mokumo spąstus”. Tai reiškia, kad mokamos palūkanos būtų didesnės negu tos lėšos, kurias pavyktų sutaupyti, ekonomikai esant recesijoje. “Mokumo spąstai” yra apskaičiuojami pagal tam tikrą ekonominę formulę ir jei skaičiavimams naudoti Europos Komisijos prognozėse nurodytus duomenis, Lietuvos ūkis į šiuos spąstus gali patekti.
Tokia Lietuvos ūkio raidos perspektyva skamba gan niūriai. Optimistiškiau žvelgiant į ateitį galima tikėtis, kad ES vadovai susitars ir įgyvendins efektyvias priemones, padėsiančias išlaikyti bendros ES rinkos ekonomikos atsigavimo tendencijas, o tai paskatintų ir Lietuvos ekonomikos atsigavimą. Deja, jau dabar aišku, kad net tokiu atveju šis atsigavimas bus lėtas, o įvertinus bedarbių skaičių ir emigracijos mastus, laikas nėra Lietuvos valstybingumo sąjungininkas.
Reikia kuo ryžtingiau pradėti įgyvendinti išėjimo iš krizės strategiją, ir daug idėjų galime pasisemti iš kitų ES šalių, kur dabar tokie pasiūlymai kaip tik yra aptariami. Be to, mažam Lietuvos ūkiui ekonominis impulsas bus stipresnis, jeigu jis bus sinchronizuotas su didžiųjų ES ekonomikų veiksmais. Beje, pasak spaudos pranešimo, susitikime su Lietuvos Vyriausybės delegacija ir TVF vadovai patarė Lietuvai ieškoti būdų padidinti pajamas.
Pagrindinė kliūtis tokios strategijos įgyvendinimui yra politinės valios ir galios stoka. Kai Jungtinėje Karalystėje po rinkimų susiformavo “pakibęs” parlamentas, kuriame nei viena iš politinių partijų neturėjo reikiamos daugumos, verslo atstovai iš karto pradėjo nerimauti dėl politinio neapibrėžtumo neigiamų pasekmių ekonomikai. Britų ekonominėje spaudoje buvo piktinamasi, kad politikai gaišta brangų laiką ir jie buvo raginami užuot rūpinusis savo partiniais interesais galvoti apie šalies ateitį bei suformuoti solidžią, pakankamai balsų ir idėjų turinčią koaliciją, galinčią greitai spęsti susikaupusias ekonomines problemas.
Lietuva tokį “pakibusį” parlamentą turi jau pusę metų ir jo lėtapėdiškumo neigiamos pasekmės ekonomikai daugiau negu akivaizdžios. Sakoma, kad toks parlamentas gali sėkmingai dirbti iki naujų rinkimų. Politiškai tikriausiai gali, bet tada ryškesnių ir spartesnių poslinkių ekonomikoje tikėtis sunku.
Stagnuojant ūkiui artimiausiems kaimynams, viešai deklaravusiems savo ketinimus supirkti Lietuvos ūkio subjektus, bus sudarytos palankios sąlygos pigiai tuos tikslus įgyvendinti. Kartu su naujais šeimininkais ateitų ir kita verslo kultūra ir, bent ekonomiškai, grįžtume ten iš kur prieš dvidešimt metų išėjome, beje, vedini to pačio vedlio.
O politinėje erdvėje būtume naudojami ES silpninimui, skatinant nesutarimus tarp Vokietijos ir Prancūzijos bei Skandinavijos šalių ir euro zonai priklausančių valstybių. Bent tokia linkme kažkas dabar formuoja visuomenės nuomonę, tačiau vargu ar toks scenarijus atitinka nacionalinius Lietuvos interesus.
MARGARITA STARKEVICIUTE. Okas toliau?Daugumos ekonomistų nuomone, taupymo priemonės, nors trumpuoju laikotarpiu sumažina ekonomikos augimą, ilgesniu laikotarpiu sudaro sąlygas spartesniam ūkio augimui stabilesnėje finansinėje aplinkoje. Todėl galima būtų pritarti Vokietijos pasiūlymui ir Lietuvoje priimti įstatymą įpareigojantį neviršyti nustatyto biudžeto deficito dydžio, tuo būdu apsaugant ekonomiką nuo politinės konjunktūros svyravimų.
Tačiau greitai ekonomistai pastebėjo, kad taupymo programos gali sutrikdyti prasidedantį ES ekonomikų atsigavimą ir dabar svarstoma kaip to būtų galima išvengti. Mechaniškai pritaikytos taupymo priemonės, nesiejant finansinio konsolidavimo su ekonomikos augimą skatinančiais sprendimais, stumia ekonomiką į recesiją ir tuomet visos pastangos sumažinti skolas ir stabilizuoti valstybės finansus neatneša laukiamų rezultatų – mažėjant BVP, santykinis deficito ir skolos dydis didėja.
Lietuvos Vyriausybė gan drastiškai sumažino valstybės išlaidas, padidino mokesčius, bet valstybės skola ne tik nesumažėjo, bet netgi padidėjo. BVP nuosmukis š.m. I ketvirtį Lietuvoje yra didžiausias ES, nors kai kurie ekspertai to priežastimi ir nurodo Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. Europos Komisija savo konvergencijos ataskaitoje pažymi, kad Lietuvos valstybės skola sparčiai didėja nuo 15,6 proc. BVP 2008 m. iki 29,3 proc. BVP 2009 m. ir numatoma, kad 2011 m. ji pasieks 45,4 proc. BVP m. Valstybės biudžeto deficitas taip pat išlieka didelis, Europos Komisija prognozuoja, kad 2010 m. deficitas bus lygus 8,4 proc., o 2011 m. - 8,5 proc. BVP. TVF ekspertai dar praėjusių metų gruodžio mėnesį įspėjo apie vykdomos ekonominės politikos riziką, nes nuosmukio sąlygomis ekonomikos taupymo programų našta neadekvačiai padidėja.
Todėl nepavykus įgyvendinti ekonomikos skatinimo programos dabar tenka įvesti naujas taupymo priemones - ketinama toliau riboti socialines išmokas ir įvesti naujus mokesčius, nors mažai tikėtina, kad tai pakeistų ekonomikos tendencijas. Europos Komisijos paskelbtoje pavasario ES šalių ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad realus mokesčių surinkimas Lietuvoje yra gerokai mažesnis negu teoriškai apskaičiuotas.
Galima dėl to kaltinti šešėlinę ekonomiką ir miklius kontrabandininkus, bet, matyt, reikėtų pagalvoti ir apie šių reiškinių gilumines priežastis. Šešėlinė ekonomika suklesti ten, kur tam sukuriamos ekonominės prielaidos. Paprastai ES šalyse mokesčiai yra mokami, kad juos perskirsčiusi valstybė užtikrintų nemokamas socialines paslaugas, kurias visiems vartoti kartu yra pigiau. Net neturtingiausi gyventojai įneša savo indėlį į biudžetą pirkdami prekes ir mokėdami PVM.
Tačiau sumokėję mokesčius Lietuvos gyventojai iš valstybės gauna vis mažiau ir mažiau paslaugų ir dar priversti mokėti už gydymą (privalomas sveikatos draudimas), švietimo paslaugas, vaikų ugdymo programas ir t.t. Kaip rodo statistikos departamento tyrimai, 71 proc. namų ūkių susiduria su finansiniais sunkumais ir tiesiog neturi pinigų mokėti mokesčius, o po to dar mokėti antrą kartą, kad realiai gautų viešąsias paslaugas. Motyvacija mokėti mokesčius dingsta, tad nors apmokestinama vis daugiau, bet mokesčių surenkama santykinai vis mažiau. Mokesčių surinkimą būtų galima pagerinti tik tuo atveju, jei gyventojai už juos vėl gautų teikiamas viešąsias paslaugas.
Kitu atveju nemažėjantis biudžeto deficitas ir auganti valstybės skola priverstų Lietuva brangiai skolintis ir stumtų į taip vadinamus “mokumo spąstus”. Tai reiškia, kad mokamos palūkanos būtų didesnės negu tos lėšos, kurias pavyktų sutaupyti, ekonomikai esant recesijoje. “Mokumo spąstai” yra apskaičiuojami pagal tam tikrą ekonominę formulę ir jei skaičiavimams naudoti Europos Komisijos prognozėse nurodytus duomenis, Lietuvos ūkis į šiuos spąstus gali patekti.
Tokia Lietuvos ūkio raidos perspektyva skamba gan niūriai. Optimistiškiau žvelgiant į ateitį galima tikėtis, kad ES vadovai susitars ir įgyvendins efektyvias priemones, padėsiančias išlaikyti bendros ES rinkos ekonomikos atsigavimo tendencijas, o tai paskatintų ir Lietuvos ekonomikos atsigavimą. Deja, jau dabar aišku, kad net tokiu atveju šis atsigavimas bus lėtas, o įvertinus bedarbių skaičių ir emigracijos mastus, laikas nėra Lietuvos valstybingumo sąjungininkas.
Reikia kuo ryžtingiau pradėti įgyvendinti išėjimo iš krizės strategiją, ir daug idėjų galime pasisemti iš kitų ES šalių, kur dabar tokie pasiūlymai kaip tik yra aptariami. Be to, mažam Lietuvos ūkiui ekonominis impulsas bus stipresnis, jeigu jis bus sinchronizuotas su didžiųjų ES ekonomikų veiksmais. Beje, pasak spaudos pranešimo, susitikime su Lietuvos Vyriausybės delegacija ir TVF vadovai patarė Lietuvai ieškoti būdų padidinti pajamas.
Pagrindinė kliūtis tokios strategijos įgyvendinimui yra politinės valios ir galios stoka. Kai Jungtinėje Karalystėje po rinkimų susiformavo “pakibęs” parlamentas, kuriame nei viena iš politinių partijų neturėjo reikiamos daugumos, verslo atstovai iš karto pradėjo nerimauti dėl politinio neapibrėžtumo neigiamų pasekmių ekonomikai. Britų ekonominėje spaudoje buvo piktinamasi, kad politikai gaišta brangų laiką ir jie buvo raginami užuot rūpinusis savo partiniais interesais galvoti apie šalies ateitį bei suformuoti solidžią, pakankamai balsų ir idėjų turinčią koaliciją, galinčią greitai spęsti susikaupusias ekonomines problemas.
Lietuva tokį “pakibusį” parlamentą turi jau pusę metų ir jo lėtapėdiškumo neigiamos pasekmės ekonomikai daugiau negu akivaizdžios. Sakoma, kad toks parlamentas gali sėkmingai dirbti iki naujų rinkimų. Politiškai tikriausiai gali, bet tada ryškesnių ir spartesnių poslinkių ekonomikoje tikėtis sunku.
Stagnuojant ūkiui artimiausiems kaimynams, viešai deklaravusiems savo ketinimus supirkti Lietuvos ūkio subjektus, bus sudarytos palankios sąlygos pigiai tuos tikslus įgyvendinti. Kartu su naujais šeimininkais ateitų ir kita verslo kultūra ir, bent ekonomiškai, grįžtume ten iš kur prieš dvidešimt metų išėjome, beje, vedini to pačio vedlio.
O politinėje erdvėje būtume naudojami ES silpninimui, skatinant nesutarimus tarp Vokietijos ir Prancūzijos bei Skandinavijos šalių ir euro zonai priklausančių valstybių. Bent tokia linkme kažkas dabar formuoja visuomenės nuomonę, tačiau vargu ar toks scenarijus atitinka nacionalinius Lietuvos interesus.
REKLAMA
REKLAMA
Liberalai skeptiškai vertina nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius