1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausioje Taryboje, balsuojant dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 124 deputatai tarė tvirtą „taip", o 6 - susilaikė. Neutralią poziciją tuomet užėmė lenkų tautybės deputatai, tačiau jų tautietis Česlav Okinčic pasisakė už Lietuvos valstybės atkūrimą.
Advokatas Č.Okinčic po pirmojo Nepriklausomybės mitingo Katedros aikštėje Vilniuje buvo vienas iš „Sąjūdžio“ Teisinės rėmimo grupės įkūrimo iniciatorių. Buvo Aukščiausios Tarybos nariu. 1990 m. gegužės mėnesį, įgaliotas Atkuriamojo Seimo, įteikė popiežiui Jonui Pauliui II Lietuvos Nepriklausomybės
atkūrimo akto kopiją su prašymu globoti ir palaiminti Lietuvą. 1992 m. Č.Okinčic Vilniuje įkūrė lenkų radijo stotį „Znad Wilii“, o 1998 m. - lenkų dienraštį „Gazeta Wilenska“. Naujienų portalui Valstietis.lt signataras pasakojo apie 20 metų senumo įvykius ir dabarties politikų darbo vertinimą:
"Nemanau, kad Nepriklausomybės atstatymas, yra kažkos mūsų, signatarų, nuopelnas. Tai daugiau buvo poreikis akurti Nepriklausomybę. Buvo pribrendusi idėja, kad valstybė būtų laisva ir nepriklausoma, kad ji nebūtų sovietų sąjungos sudėtyje. Tai man aiškino dar mano tėvas, kad vieną dieną ateis laikas, kai sovietų sąjunga nustos dominuoti. Taip ir atsitiko.
Aš labai džiaugiuosi, kad man pasitaikė tokia proga vaduoti Lietuvą nuo sovietinės priespaudos. Aš nedvejodamas stojau į šią kovą, nors esu lenkų tautybės, ir buvau su lietuviais.
Žinoma, buvo Aukščiausioje Taryboje ir tie šeši lenkai, kurie susilaikė, kai buvo skelbiamas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, norėčiau paminėti, kad tas faktas, jog jie balsavo ne prieš, o susilaikė, nėra smerktinas. Tų šešių Taryboje buvusių lenkų požiūris buvo kitoks ir, aišku, gėda dėl tokio jų požiūrio. Nes lenkai stengiasi kovoti už tų valstybių, kuriose gyvena, Nepriklausomybę.
O prisimenant tą momentą prieš pat balsavimą, galiu pasakyti, kad jokios baimės nebuvo, tik užtikrintumas šių veiksmų būtinybe. Dar prieš balsavimą man buvo suteikta teisė kalbėti iš Tarybos tribūnos ir aš galėjau paraginti visus deputatus atlikti istorinį žingsnį. Mes paskelbėme laisvės principus ir jie buvo įgyvendinti, jų laikomasi.
Tiesa, daugelis dabar piktinasi, kad politikai kovoja tarpusavyje. Tačiau tai neišvengiama. Taip yra visame pasaulyje. Politiniai oponentai kritikuoja vieni kitų sprendimus. Juk to ir siekiama: įvairių požiūrių, įvairių partijų, kad nedominuotų viena partija, kaip kad kažkada jau esame patyrę tokio dominavimo pražūtingas pasėkmes.
Tačiau šiuo metu pastebiu didelę politinio elito krizę: politikoje labai trūksta šviesių, jaunų protų. Reikia, kad jaunimas įsitrauktų į aktyvią politinę veiklą - kol kas tai labai lėtai įgyvendinama".
Kovo 11-ąją Aukščiausioje Taryboje buvo ir šeši lenkų tautybės deputatai, kurie, balsuojant dėl Nepriklausomybės atstatymo, susilaikė. Neutralią poziciją tuomet pareiškė Stanislav Akanovič, Leonas Jenkelevič, Ričardas Maceikanec, Stanislav Peško, Valentina Subač, Edvardas Tomeševič. Naujienų portalui Valstietis.lt apie dvidešimties metų senumo įvykius pasakojo S.Akanovič:
"Tie, kurie organizavo Nepriklausomybės atstatymą, neparodė nė menkiausio dėmesio mūsų lenkų grupei. Mes pasijutome nereikalingi. Yra rusiška patarlė "Bez liubvi - mil nebudeš" ("Be meilės - mielas nebūsi") - tai ir atspindi mūsų lenkų situaciją tuo metu, tuose posėdžiuose. Mūsų nuomonės niekas neklausė, todėl mes tarpusavyje pasitarėme ir nusprendėme balsuodami susilaikyti. Likome šiuo klausimu neutralūs. Nutarėme netrukdyti ir tuo pačiu likti kartu.
Net ir tie iš vadinamosios daugumos, kurie šalia mūsų lenkų sėdejo, mums patarė, kad geriau mums likti neutraliais. Nes, kas žino, kaip čia viskas gali pasisukti. Jie sakė, kad, kilus grėsmei, jiems, daugumai, dėl šio sprendimo būtų lengviau atsilaikyti, nei mūsų nedidelei grupei. Iš tiesų, nenoriu per daug ir mintimis grįžti į tuos laikus...
Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų šešių lenkų, dirbusių Aukščiausioje Taryboje, grupė ir toliau liko gyventi Lietuvoje, mes niekur nebėgome. Juk mes čia gimėme, augome, dirbame. Kam ieškot geresnio, kai čia mes normaliai gyvename. Į Nepriklausomybės atkūrimo minėjimus neinu. O štai politika iki šiol domiuosi 24 valandas per parą".
Indrė Sesartė
