Atlietuvinti pavardes trukdo ne tik biurokratizmas ir neigiamas lenkų požiūris.
Pernai rudenį Lenkijoje viešėjęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pokalbyje su Lenkijos televizijos žurnalistu apgailestavo, kad lenkų kilmės Lietuvos piliečiai vis dar negali savo vardų ir pavardžių rašyti lenkiškais rašmenimis. Jis įvardijo, kad tokios padėties priežastis - lietuvių provincialumas.
Lenkijoje tautinėms bendruomenėms priklausantys asmenys gali rašyti asmenvardžius pagal savos kalbos taisykles, tačiau tokių, kurie naudojasi šiomis galimybėmis, yra labai nedaug. Tarp jų - vos keliasdešimt Lenkijos lietuvių (nuotraukoje - Petras Maksimavičius su sunumi Mantu (Seinai), vienas iš tų, kurie pavardę atsikeitė).
„Lenkija – ne Lietuva. Be to, mes ir taip žinome, kuo esame, ir nėra taip jau svarbu, kaip užrašyta pase“, - į klausimą, kodėl neskuba atsikeisti pavardžių, atsako dauguma kalbintų tautiečių.
Lenkijoje prieš trejus su puse metų buvo sukurtas teisinis pagrindas rašyti asmenvardžius tautinių mažumų kalba, bet šioje šalyje nebuvo ir vis dar nėra tokios tradicijos. Priešingai nei Lietuvoje, kur lenkiškos, rusiškos ar kitos pavardės ir vardai nieko nestebina nei prezidentūroje, nei Seime, nei vyriausybėje.
„Vienas Lietuvos laikraštis rašė, esą mes be sąžinės graužimo apgaudinėjame pašnekovus prisistatydami lietuviškais Algirdo ar Vytauto vardais, nors iš tikrųjų oficialiai esame „Olgierdai” ir „Witoldai”. Gal kai kam tai ir keista. O mums keista, kai Lietuvoje žurnalistai Lenkijos prezidentą vadina Kačinskiu, Rusijos - Putinu, bet savo valstybės politikams - Mincevičiui ar Uspaskichui - galūnių neprisega. Arba kai už Mickievič ištekėjusi lietuvaitė užsirašo ne Mickevičienė, o Mickievič”, – savo poziciją dėsto Punsko lietuviai.
Su „lenkiška“ pavarde gyventi patogiau
Punsko valščiaus Civilinės metrikacijos biuro vedėja Onutė Gavėnienė patvirtina, kad eilių prie pavardžių keitimo nėra. Nuo 2005 m. sausio, kai įsigaliojo įstatymas, tik septyni žmonės kreipėsi į Punsko savivaldybę dėl pavardės atkeitimo. Visi jie išvyko studijuoti į Lietuvą.
Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas (pase - Witold Liszkowski) ; sako, kad atsikeis pavardę, kai jau nebebus valstybės administracijos tarnautojas. Teigia, kad dabar jaustųsi lyg ir nelojalus valstybei, kurios pareigūnu dirba. Ir dar - kad tai sukeltų nepatogumų, nes tenka tvarkyti daug valdiškų reikalų valstybės įstaigose.
„Daug biurokratizmo, brangu, nėra laiko, nežinojome, kad galima, svarbu, kuo esi širdyje, o ne kaip užrašyta tavo dokumentuose”,- tai dažniausi atsakymai į klausimą, kodėl neskubama atsikeisti pavardžių. Už tokio pragmatizmo slepiasi dažnai karti gyvenimo patirtis. Jeigu Lietuvoje komunizmo laikais buvo visur pabrėžiamas ir skatinamas daugiatautiškumas, tai Lenkijoje visuomet buvo kalbama apie vieną – lenkų tautą.
„Kam man keistis tą pavardę, jeigu aš nuo to nepasidarysiu nei geresnis, nei blogesnis lietuvis? Gal ir bus lengviau nuvažiavus į Lietuvą, gal nevadins manęs lenku pamatę lietuvišką pavardę, bet ir taip nelaikys visaverčiu lietuviu, nes mano tartis kitokia, o gal trukdo išankstinė nuostata, kad aš negaliu būti tikras, arba gal aš pernelyg „tikras“. Žiūrėkite, Lietuvos atstovybė daug mieliau įdarbina lenkus, negu mus, matyt mūsų tokia dalia – gyventi paženklintiems“, – tai bene dažniausi argumentai, kuriuos pateikia neskubantys keistis pavardžių.
Ir Lietuvoje studijuojantys neturi vieningos nuomonės. „Į užsieniečius Lietuvoje žiūrima pagarbiau. Be to, girdėjau, kad dabar su lenkiška pavarde galima greičiau padaryti karjerą“,- aiškina mokslus Vilniuje kremtantis punskietis.
Seiniškio Petro Maksimavičiaus (anksčiau: Piotr Maksimowicz) ; šeima pavardę atsikeitė prieš dvejus metus. Jis sako: „Daugelis mano tautiečių nekeičia pavardės ne dėl to, kad bijo, jog paaiškės jų tautybė. Jiems sunku peržengti psichologinį barjerą, prie naujo vardo ir pavardės tektų pripratinti bendradarbius ar darbdavius”. Petras Maksimavičius pripažįsta, kad sprendimą priimti paskatino Seinuose atsiradusi lietuviška Žiburio mokykla, kurią lanko jo sūnus Mantas.
Panašiai elgiasi ir kiti nelenkų kilmės Lenkijos piliečiai.
Iš kelių šimtų tūkstančių Lenkijos vokiečių pavardes pasikeitė pusantro šimto. Bet – kaip sakė Vokiečių sąjungos atstovas - žmonės vengia vokiškų diakritinių ženklų, vardus ir pavardes rašo lenkiškais rašmenimis.
Civilinės metrikacijos biuruose eilėse nestovi ir Lenkijos slovakai. Iš dvylikos tūkstančių šios tautybės Lenkijos piliečių pavardes atsikeitė vos keturi.
Nuo Punsko kilusi Varšuvos universiteto Baltistikos katedros darbuotoja Irena Aleksaitė, kuri domisi šio krašto dialektologija ir onomastika, sako, kad dalis žmonių, kurie žino, kad teks nugyventi gyvenimą Lenkijoje, nesikeis pavardės dėl patogumo, nes suvokia, kiek tektų išgirsti priekaištų, kvailų komentarų dėl lietuviško vardo, pvz. „kaip, kaip? kas čia per keistas vardas? kur čia vardas, kur pavardė? – nors tai ir aišku, pavardė gali būti populiari, pavyzdžiui, Kalinauskas (lenk. Kalinowski).
Czepla, Czaplis ir Czaplinski
Lenkijos lietuviams ne problema, ar pavardėse rašyti ‘š’ ar ‘sz’, ‘č’ ar ‘cz’. Etninėse žemėse, Seinų- Punsko –Suvalkų krašte, lietuviams pavardės buvo „sugalvotos“ XVIII- XIX a. ar dar anksčiau, ir tai, kaip žmogus buvo užrašytas, priklausė nuo vargonininko ar vietos klebono raštingumo. Kol kas dar šio krašto žmonės žino, kad „Wołyniec” (taip pase) yra Valinčius, „Pojawis” – Pajaujis, o „Soroko“ – Šarka. Tačiau ne visuomet yra paprasta ir lengva susigaudyti, kaip taisyklingai lietuviškai turėtų skambėti pavardė. Punsko apylinkėse gyvena trys pusbroliai: Czepła, Czaplis ir Czaplinski – visi lietuviškai juos vadina Čėplomis. Plati Grigučių giminė, tik vieni užrašyti „Gryguć“, kiti „Grygucis“. Kol žmogus gyvena gimtinėje, visi aplinkui žino, kokia yra jo tikra pavardė, tai yra kaip jį vietiniai žmonės visada vadino. Kad dokumentuose rašoma kitaip, yra priimama kaip svetimos valdžios primesta tvarka, dvikalbystė, apie kurią stengiamasi pamiršti baigus tvarkyti reikalą įstaigoje, užvertus pasą ar kitą dokumentą. Bet žmonių atmintis trumpa, ne viena šeima savo gimin4s istorij1 prisimena ne toliau, kaip per tris - keturias kartas.
„Kur ieškoti informacijos? Kiek toli eiti į istoriją? Kaip atsilietuvinti ir nepažeisti tarminių ypatybių siekiant išlaikyti krašto specifiką? Ką daryti moterims? Keistis į dabar madingas vyriškas formas ar su „–ienėmis“ ir „–aitėmis“? O gal visoms rašytis tradiciškai, „-ūtė“, kaip randame senose Punsko metrikacijos knygose?“, svarsto Irena Aleksaitė.
Ir tai ne visos problemos, kurias tenka spręsti savo tapatybės ieškančiam Punsko ar Seinų lietuviui. Be minėtų yra dar labai individualių – susitarimo šeimoje, reikalų tvarkymo įstaigose baimė, laiko, pinigų trūkumas ar paprasčiausiai - konformizmas.
