Nauja kokybė, bet nieko konkretaus nepasiekta – taip Lenkijoje komentuojami premjero Donaldo Tusko vizito Vokietijoje rezultatai. Buvo daug šypsenų , o susitikimas su Vokietijos kanclere Angela Merkel truko ilgiau, nei buvo planuota, tačiau abi šalys pasiliko prie savo nuomonės svarbiausiais klausimais: dėl Šiaurės dujotiekio ir Iškeldintųjų centro.
Nors Berlynas nebuvo pirmąja sostine,į kurią išsiruošė Donaldas Tuskas ( po mandagumo vizitų Vilniuje ir Vatikane) , bet akivaizdu, kad būtent kelionė į Vokietiją laikoma naujos vyriausybės užsienio politikos debiutu. Todėl stebima buvo ypatingai įdėmiai, ypač opozicinės Kaczynskio partijos, kuriai dabartinė valdančioji koalicija prisegė vokiečių-lenkų santykių duobkasės epitetą.
Lenkų-vokiečių santykiuose daugiausia įtampos kelia du klausimai: tai Rusijos ir Vokietijos konsorciumo „Nord Stream“ dujotiekio statyba Baltijos jūroje bei Angelos Merkel vyriausybės remiamas projektas Berlyne steigti muziejų, skirtą atminti milijonams Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš savo namų iškeldintųjų (ar išvytųjų, kaip vadinama Vokietijoje) vokiečių centrą. Taip pat Varšuva pageidauja, kad Vokietijos valdžia prisiimtų iš dabartinės Lenkijos teritorijos iškeldintųjų vokiečių turtines pretenzijas, jeigu tokius ieškinius jie ateityje laimėtų tarptautiniuose teismuose.
Į Berlyną Donaldas Tuskas išsiruošė pilnas vilčių, tikėdamasis, kad jo susitikimas su Angela Merkel atneš konkrečių rezultatų šiais klausimas. Taip neįvyko. Nors abiejų valstybių vadovų susitikimo metu buvo daug šypsenų ir mandagumo žestų, o po sustikimo skelbiame komunikate pabrėžiama, kad susitikimas buvo labai draugiškas, abi šalys pasiliko prie savo nuomonės.
Vokietija šaltai sutiko Donaldo Tusko pasiūlymą atsisakyti dujotiekio Baltijos dugnu. Vietoj jo Varšuva siūlo vadinamą „Amber“ dujotiekį, kuris eitų per Latviją, Lietuvą ir Lenkiją į Vokietiją ir Vakarų Europą. Donaldas Tuskas aiškino, kad ‘Nord Stream’ projektas iki galo nėra ekonomiškai racionalus. Angela Merkel išklausė nuomonę, bet nepakeitė savo pozicijos. Buvo sutarta, kad tuos klausimus nagrinės speciali darbo grupė. Lenkijos šalis norėtų, kad toje darbo grupėje dalyvautų ir Rusijos atstovas, bet šiuo metu apie tai sunku pasakyti ką nors konkretaus.
Nepavyko susitarti ir dėl istorinių klausimų. Donaldas Tuskas į Berlyną nuvežė naują pasiūlymą steigti bendrai Gdanske II Pasaulinio karo muziejų. Vokietijos kanclerė šį pasiūlymą įvertino kaip „įdomų“, bet pareiškė, kad jis gali būti kaip papildymas Berlyne steigiamo muziejaus.
Lenkijos atstovai nebuvo užtkrinti, kad šiame Vokietijos vyriausybės projekte nedalyvaus Iškeldintųjų vokiečių sąjunga, kuriai vadovauja prieštaringai vertinama Erika Steinbach.
Berlynas taip pat neketina prisiimti materialinės atsakomybės dėl iškeldintųjų reikalavimų. Varšuva pageidauja, kad, užbėgant už akių galimiems procesams dėl Lenkijoje palikto turto grąžinimo arba kompensacijos tarptautiniuose teismuose, jų laimėjimo atvejais Vokietijos valdžia patenkintų tokius ieškinius.
Vokietija dėl to nesileidžia į kalbas, aiškindama, kad tai būtų tolygu valstybės įsipareigojimui visiems iškeldintiesiems sumokėti kompensacijas. Savo ruožtu Angela Merkel eilinį kartą patikino, kad Vokietijos valdžia neremia Erikos Steinbach vadovaujamos ar kitų panašių organizacijų reikalavimų reikalavimų dėl paliktos Lenkijos teritorijoje nuosavybės grąžinimo ar kompensacijų.
Tačiau lenkų tokie užtikrinimai netenkina. “Net jeigu (lenkų – prierašas aut.) baimė nėra pagrįsta – juk akivaizdu, kad vokiečiai neužpuls Lenkijos, kad atimtų mums tas teritorijas, tarptautinėje politikoje vis tik į tokius nuogąstavimus reikia atsižvelgti, nes jie formuoja lenkų tautinę savimonę’- rašo dienraštis ‘Dziennik’.
Lenkai labai jautriai reaguoja į kiekvieną Erikos Steinbach vadovaujamos organizacijos ar kitų panašių veikėjų, atstovaujančių iškeldintiuosius, pareiškimus, nes įžvelgia juose revanšizmo grėsmę. Kita vertus, kaip pastebėjo vienas lenkų apžvalgininkas, negalima uždrausti vokiečiams turėti savą istorinę atmintį, tai ne visada tolygu teritorinėms pretenzijomis. Lenkai turi sąvąją istorinę atmintį, ją puoselėja, su nostalgija žiūrėdami į Vilnių ar Lvovą. Pernai vieno žurnalo atlikta apklausa parodė, kad dauguma lenkų Vilnių ar Lvovą laiko lenkiškomis žemėmis.
