Lietuva ir Lenkija, pagal oficialią maldą, yra strateginės partnerės, kurių draugyste abejoti – nuodėmė. Visgi, nuo 1990 ilgokai vaidinusi tik teigiamą vaidmenį Lietuvos ir viso regiono atžvilgiu kaimynė ėmė elgtis kitaip. Pirmojoje dalyje pradėtą temą tęsiame.
Prezidentė D. Grybauskaitė kartu su Lenkijos išrinktuoju prezidentu Bronislavu Komorovskiu paminėjo 600-ąsias Žalgirio mūšio metines. „Linkiu, kad ši šventė visus mus įkvėptų siekti drąsių ir ambicingų mūsų valstybėms, mūsų tautoms ir visai Europai svarbių tikslų“, – kalbėjo Lietuvos vadovė. Ji priminė, „kiek daug galime pasiekti, kai esame kartu. Ne tik lenkai ir lietuviai. Turiu omenyje visus, kurie mums ir anuomet, prieš 600 metų, padėjo siekti pergalės". Ką gi turėjo omenyje ambicingoji Lietuvos „plieninė magnolija"? Tikriausiai lemiamame mūšyje dalyvavusių „rusų pulkų“ vaidmenį. Pagrindinio Stalino ideologo Andrejaus Ždanovo universitete jai, žinoma, pamiršo papasakoti, kad šie „rusų pulkai“ iš tiesų buvo Lietuvos pulkai.
Tiesa, ambicijų Lietuvoje turi ne vien D. Grybauskaitė. Valdemaras Tomaševskis antai irgi prisimena rusų pulkus. Šis Europos parlamentaras praėjusį mėnesį Rusijos ambasados organizuotoje „Rusijos tėvynainių“ konferencijoje dėkojo vietiniams rusų politikams už paramą jo vadovaujamai partijai ir dalyvavimą jo paties rinkimų kampanijoje. Maža to, jis netgi pasiūlė drauge pagalvoti apie bendrus „radikalius veiksmus“ ginant „mažumų“ teises. Tikriausiai, tai turėtų būti kas nors panašaus į pogromus Taline, kur tokie entuziastai gynė „bronzinį“ okupantą? Galima įsivaizduoti, kaip karštai jam plojo konferencijoje dalyvavusi Kazimira Danutė Prunskienė, juk ji tikrai nepamiršo, kad jos oficialiai prorusiškos partijos suvažiavime Lenkijos ambasados antrasis sekretorius kalbėjo rusiškai. Įdomu, ar lenkų diplomatai lanko kitų – neprorusiškų – partijų suvažiavimus ir kokiomis kalbomis rėžia kalbas?
Beje, Prunskienės ir Tomaševskio bendradarbiavimas turi tam tikrą „kredito istoriją“. Praėjusios kadencijos Seime Tomaševskio partijos deputatai buvo įstoję į „liaudininkų“ frakciją ir, kai pagal tuometinį koalicinį susitarimą būtent šiai partijai atiteko užsienio reikalų ministerija, prastūmė į viceministrus Jaroslavą Neverovičių, o pastarasis LLRA pastangų nepamiršo, bet apie tai kiek vėliau...
Atsiranda tokia savotiška Žalgirio mūšio rekonstrukcija: Jogailos vaidmenyje Voldemaras Tomaševskis, Vytauto – K. D. Prunskienė (kunigaikštienė juk) ir „Rusijos tėvynainių pulkai“. Tai, beje, išties beveik pulkai – tikrąja to žodžio prasme. Antai, KGB karininko žmonos Olgos Gorškovos vadovaujamai Koordinacinės visuomeninių organizacijų tarybai „Tėvynainiai“ priklauso Visuomeninė Vilniaus šalies priešlėktuvinės gynybos radiotechnikos mokyklos veteranų organizacija. Ar sunku atspėti kokios šalies? Trumpai tariant, mūšis prie Grünwaldo – slavų vienybės manifestacija... A. Ždanovo universitetas juk mokė būtent taip?
Daryti prielaidą, kad Tomaševskis draugauja su visų padermių kagėbistais be Varšuvos sankcijos yra tas pats, kas pripažinti, jog ambasados antrasis sekretorius prorusiškos partijos steigimąsi sveikino asmeniškai – savo paties iniciatyva.
Varšuva savo diasporas kontroliuoja. Kai kaimyninėje Baltarusijoje veikianti Lenkų sąjunga išsirinko „prolukašenkinę“ vadovybę, jos nariams buvo net uždrausta įvažiuoti į Lenkiją. Bet ne tik kaimyninės šalies parama leidžia ponui Voldemarui jaustis lyg kokiu Eduardu Kokoity ar Konradu Henleinu (nesiekdamas autonomijos de jure, jis ją turi de facto). Nei kiek nemažiau jo ambicijas skatina ir Lietuvos valdžios veikla ar neveikimas.
Drįstame tvirtinti, kad Tomaševskiui ir jo partijai yra sukurtos tokios sąlygos, kokių neturi joks kitas politikas ar politinė jėga Lietuvoje. Štai tik vienas, bet iškalbingas pavyzdys. Maža to, kad Tomaševskį ir LLRA remia, su labai retomis išimtimis, visa lenkiška šalies žiniasklaida, jis dar turi ir vienintelę faktiškai partinę laidą nacionalinio transliuotojo eteryje. Laida lenkų kalba vadinasi „Album wileńskie“, o jos metu daroma tai, ko jokia kita partija negali sau leisti - jos vedėja atvirai sako „mūsų partija“. Tarp dviejų rinkimų turų plyšaujama į eterį apie „elektorato mobilizavimą“. Kokioje dar laidoje rodomi tik vienos partijos lyderio susitikimai su rinkėjais ne tik prieš rinkimus, bet dar ir po jų? O juk Lietuvoje dar visai neseniai formaliai veikė dvi lenkiškos partijos.
O kaip gali būti kitaip, jei šios laidos kūrėjai gauna finansinę paramą iš kaimyninės šalies valdžios struktūrų? Primenant, kad laida rodoma Lietuvos nacionalinio transliuotojo eteryje, reikia priminti ir tai, kad „Album wileńskie“ kūrėjai yra oficialūs Lenkijos nacionalinės televizijos korespondentai.
Esame beveik įsitikinę, kad atvejis, kai tie patys žmonės darbuojasi iškart dviejų šalių nacionaliniam transliuotojui – itin reti. Ar verta tuomet stebėtis, kad aktualūs ir istoriniai įvykiai LRT eteryje nušviečiami lyg iš Lenkijos, o ne Lietuvos valstybingumo varpinės? Kartais tai gimdo simboliškai kuriozines situacijas: ekrano kampe žiūrovas mato LRT logotipą, o jo centre – žurnalisto rankose – mikrofonas su TVP emblema. Suprantama, kodėl ten besidarbuojantiems Editai Maksimovič ir Valentai Voinilo viskas tinka: gera gauti ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigus. Sunkiau suvokti – kur nukreiptas Lietuvos valdžios akys.
Tik štai Varšuvai šito, pasirodo, maža. Praėjusių metų pabaigoje spaudoje pasirodė informacija, jog Vilniuje ketinama atidaryti regioninį Lenkijos nacionalinio transliuotojo padalinį TVP Wilno, su milijoniniu biudžetu. Tiesa, tam sutrukdė ūkio krizė, kuri palietė ir TVP, turėjusią atleisti šimtus žmonių ir mėginti suvaldyti milžiniškas skolas. TVP biudžetą tvirtina Lenkijos parlamentas. Ar tai reiškia, kad, skirdamas milijoną litų TVP Wilno veiklai, Lenkijos Seimas paskelbtų Vilnių savo šalies regionu? O juk krizės kažkada eina ir praeina, tad prie šios idėjos Varšuva sugrįš. Juolab, kad ponai Maksimovič ir Voinilo jau supirkinėja aparatūrą ir moko lenkakalbį jaunimą žurnalistikos amato.
Ar turi būti LRT eteryje laida lenkų kalba? Žinoma, kad taip. Ji netgi turėtų būti ženkliai ilgesnė, nei yra dabar. Tik ne tokia, kuri skiriama V. Tomaševskio ar Liucijano Želigovskio garbei. Nemanome, kad Lietuvoje neatsirastų lenkiškai kalbančių žurnalistų, kurie būtų dar ir Lietuvos patriotais. Pačioje Lenkijoje, beje, laidos tautinėms mažumoms yra valdžios griežtai prižiūrimos. Dar 2001 metais ten leidžiamas lietuviškas žurnalas „Aušrа“ rašė: „Visai nenuostabu, kad susitikę su Lietuvos radijo direktore J. Laučiūte mūsų krašto lietuviai mokytojai apstulbo, išgirdę, jog Lenkijos lietuviai Varšuvoje turi savo redakciją, kuri rengia kasdienes laidas lietuvių kalba. Šiame teiginyje tiesos tik tiek, kad Lenkijos radijo V programa, kitaip vadinama „Polonijos" radijumi, rengia laidas užsienio klausytojams keliomis kalbomis, tarp kitko, ir lietuviškai... Lenkijos radijo V programa, be laidų lenkams užsienyje, ruošia laidas lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, vokiečių, anglų ir dar keliomis kitomis kalbomis. Savaime suprantama, kad tų laidų „savomis" nelaiko nei ukrainiečiai, nei vokiečiai, nei kitos Lenkijoje gyvenančios mažumos, nors jų gimtosiomis kalbomis kalba V Lenkijos radijo programa... Lenkijos radijo V programa atlieka propagandinę-informacinę užduotį...“.
Tuo metu net Baltarusijos opozicionieriai, kalbėdami apie iš Varšuvos transliuojamą televizijos kanalą BELSAT, ima pusbalsiu aiškinti, jog tai ne baltarusiškas kanalas, o Lenkijos televizija baltarusių kalba – tiesioginis Varšuvos užsienio politikos įrankis. Viena iš jo paskirčių – palaikyti Baltarusijos valdžios nepripažįstamą Lenkų sąjungą ir jos vadove iki pastarojo meto buvusią Andželiką Borys – kitokią V. Tomeševskio inkarnacija Gardine. Nedaug kas Lietuvoje žino, kad dalis BELSAT produkcijos gaminama Vilniuje, o tos dalies prodiuserių firmoje vėl randame E. Maksimovič ir V. Voinilo. Smagiausia tai, kad šią jų kūrybą finansuoja ne tik Varšuva, bet Lietuvos užsienio reikalų ministerija – mūsų šalies mokesčių mokėtojų pinigais. Kodėl šie pinigai neatitenka baltarusių (kaip buvo sumanyta) arba lietuvių prodiuseriams? Viskas labai paprasta – turėjo juk J. Neverovičius, būdamas viceministru, pasirūpinti Tomaševskio propagandos giedorėlių gerove.
Kaip matome, šalies valdžiai nieko nedarant ir kartais tiesiogiai padedant, Lenkija vykdo Lietuvoje savo politiką. Be to, tenka pabrėžti, jog tai nėra kokia nors specifinė Varšuvos „lietuviška“ politika. Mūsų strateginė (be jokios ironijos) partnerė vykdo savo „rytų“ arba „kresų“ politiką. Apie tai - kitoje dalyje.
