Dar nespėjo euras apšilti kojų Lietuvoje, o jau prasidėjo. Seimo narys Kęstutis Masiulis iš vieno Baltarusijos portalo sužinojo, kad Lietuvoje maistas brangesnis nei Vokietijoje, ir kreipėsi į Ūkio ministeriją, Konkurencijos tarybą, kad šios ištirtų, ar nėra kokio nors kartelinio susitarimo. Kažkoks vienas restoranas pakėlė kažkurio lankytojo mėgstamo patiekalo kainą, o eteris užpildytas žinutėmis apie tai, kad kone visi verslininkai neranda pasiteisinimų, kodėl įžūliai pakėlė kainas.
Žinote, koks bus kitas apokaliptinis šauksmas? Kad Lietuvoje mažos algos bei pensijos ir kad reikia kelti minimalią algą ir padaryti, jei ne vieną tūkstantį, tai bent 500 eurų. Nes tik tada bus galima oriai gyventi tokių nežmoniškai aukštų kainų apsuptyje.
Iš tikrųjų norėtųsi pasiginčyti ir dėl fakto, ar kainos Lietuvoje aukštesnės nei Vokietijoje. Nes nėra korektiška lyginti kainų Vokietijos pigiausio tinklo parduotuvėse su prekėmis iš aukštesniame kainų segmente veikiančių Lietuvos parduotuvių. Tačiau šis ginčas visada užbaigiamas nepaneigiamu argumentu – algos tai vis tiek mažesnės, ir tai yra tiesa.
Britų žurnalas „The Economist“ euro įvedimo išvakarėse kaip pirštu bakstelėjo į skaudžią Lietuvos ekonomikos vietą – mažesnį nei kitose šalyse darbo našumą. Euro įvedimas šį skaudulį tik išryškins, ir tai gali stipriai sumažinti Lietuvos konkurencingumą. Ypač jei politikai, nepaisydami ekonominės logikos, statys vežimą prieš arklį ir ims kelti minimalią algą.
Iš tikrųjų mažas darbo našumas paaiškina mažesnes algas Lietuvoje, tad algų kėlimo klausimą reikia spręsti ne įsakymais ir dekretais, o sąlygomis, kurios skatintų verslą investuoti į našumą. Nes elementaru – jei per laiko vienetą sukuri daugiau gėrybių, daugiau ir pajamų uždirbi. Darbo našumą galima didinti investuojant į technologijas, nes plikomis rankomis, natūralu, daug nepagaminsi. Štai čia ir yra paradoksas, kurio politikai negali suprasti. Jie niekaip nesusieja verslo investicijų su darbuotojų algomis, nors priklausomybė yra tiesioginė ir stipri.
Veiksminga priemonė, leidžianti įmonėms didinti našumą, – investuojamo pelno neapmokestinimas. Kuomet verslai savo būstine renkasi Estiją, būtent nulinį pelno mokesčio tarifą nurodo kaip itin svarbų veiksnį. Kol lėšos sukasi versle, kol nevartojamos, tol mokesčių ir neturėtų atsirasti, ir tai – toli gražu ne verslo interesas. Tai visų pirma yra darbuotojų interesas, nes tik šis kelias yra patikimas, norint sulaukti didesnės algos.
Lietuvoje galioja pelno mokesčio nuolaidos investiciniams projektams, tačiau ir projekto apibrėžimas, ir lengvatos taikymo tvarka tokia griozdiška, su gausybe apribojimų, kad praktiškai neturi laukiamo poveikio. Investicijos į darbo našumo kėlimą yra kaip ištroškusiam vanduo – vieno lašelio nepakanka. Procesas turi tapti masinis, kad iš „lengvatos verslui“ taptų juntama nauda darbuotojui.
Jei jau euras kaip koks lakmuso popierėlis ryškina mūsų bėdas, pats laikas su jomis susitvarkyti ne patikrinimais ir tyrimais, ne verkavimais dėl įžūlių verslininkų, o padaryti lig šiol neatliktus namų darbus.
Rūta Vainienė
