„Akistata“ toliau aiškinasi, kaip ir dėl ko gabus menininkas, medžio drožėjas Alvydas Juodris (1960–1998) tapo bejausmiu žudiku.
1998 metais per susišaudymą Klaipėdos daugiabutyje policijos nušautas Alvydas Juodris, pravarde Benas, buvo vienas nuožmiausių šiuolaikinės Lietuvos istorijoje žudikų, be gailesčio šaudęs žmones ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Ieškodami atsakymo, kada ir kodėl menininkas, medžio drožėjas virto bejausmiu nusikaltėliu, pirmiausiai išsiaiškinome, kad augdamas A. Juodris nedarė nusikaltimų, nesidomėjo jais ir jaunystėje, o atlikęs privalomą karo tarnybą armijoje, įsiprašęs į tuometinio Šiaulių baldų fabriko „Venta“ dirbtuves, ėmė kurti meniškus baldus, skulptūras.
Vieną dieną – tada buvo 1983-ieji – A. Juodris į dirbtuves atėjo sunerimęs. „Nesuprantu, ar apsinuodijau, ar prikibo koks vėžys, – vos įžengęs pro duris pasiskundė draugams. – Gerklė – lyg išdeginta, visą rytą krauju spjaudausi.
Susižvalgę Edvardas Butkus su Sigitu Gonta skaniai nusijuokė. Abu buvo maždaug 10 metų vyresni už A. Juodrį, todėl žymiai labiau patyrę, visko matę.
Nuodingosios dulkės...
„Juk vakar dirbom su raudonmedžiu. Nuostabus medis – retas, taurus. Raudonmedžio būna keliasdešimt rūšių, per šimtas atspalvių, – seni meistrai ėmė aiškinti naujokui. – Tačiau raudonmedžio dulkės ėda gerklę, gleivinę, plaučius.“
Lyg tyčia „Ventos“ baldų fabrikas meistrus užvertė užsakymais iš raudonmedžio. Ilgametis fabriko direktorius Stankus ruošėsi švęsti savo penkiasdešimtmetį, tad norėjo priblokšti aukštus svečius, tarp kurių turėjo būti ir aukščiausi miesto, ministerijos vadovai. Regioniniame Kurtuvėnų parke, prie gražaus Bijotės ežero, „Ventos“ fabrikas turėjo įsigijęs vilą. Stankaus įsakymu joje buvo įrengta pusiau slapta požeminė salė, į kurią galėjo patekti tik vadovo aplinkos žmonės. Direktoriaus įgeidžiu tos salės sienos bei lubos turėjo būti dekoruotos iš raudonmedžio drožinėtais ornamentais bei figūromis.
Direktoriaus savivalė
Likus keliems mėnesiams iki iškilmių, meistrai, tarp kurių buvo ir E. Butkus, S. Gonta su draugais, dirbo dieną naktį, bet vis vien matė nespėsią, o Stankus nieko nenorėjo girdėti. Pasipūtęs vadovas manė, kad darbininkai pritingi ir nori jį apgauti, išpešti daugiau pinigų.
„Klausykit, negi mes to pasipūtėlio baudžiauninkai?“ – vieną 1985-ųjų rytą spjaudydamiesi kraujais ėmė tartis E. Butkus, S. Gonta, A. Juodris ir pastarojo bendraamžis, taip pat nagingas medžio drožėjas Virgis Balceris. – Anksčiau po darbo dienos pasidarydavom savo užsakymus, o dabar raudonmedžio dulkių išdegintomis gerklėmis kraujais spjaudomės, plėšomės laisvos minutės nebeturėdami, o vietoj padėkos susilaukiam tik niuksų! Gal susimetę nusipirkim savo dirbtuves ir palikim tą fabriko „durnių laivą?“
Beje, „Ventos“ fabriko direktorius greitai įsitikino, kad jo meistrai nesimuliavo. Netrukus pabaigti jo užsakymui buvo paskirta kone 20 stalių brigada, bet net ir toks būrys vos spėjo iki jubiliejaus užbaigti darbus.
Nusipirko dirbtuves
Idėja įsigyti savo dirbtuves meistrams patiko, tad jie ėmė ieškoti tinkamo pastato.
Šiauliuose tokio nerado, nes arba kaina „kandžiojosi“, arba staklėms trūkio vietos, arba kaimynai nesutiko, kad pašonėje įsikurtų dirbtuvės, keliančios triukšmą ir kalnus dulkių.
Galiausiai meistrai rado tinkamą pastatą to paties Kurtuvėnų regioninio parko pakraštyje – Pašvinės kaime prie Pašvinio ežero. Dabar šioje vietoje – prabangios vilos, poilsiavietės, šiauliečių kolektyviniai sodai, labai brangi žemė. O tuomet tai buvo rajono pakraštys, todėl nekilnojamasis turtas buvo gerokai pigesnis nei Šiauliuose.
Susirasta parduodama sodyba buvo santykinai pigi, nes be tinkamos gyventi trobos, užtai su erdviu mūriniu ūkiniu pastatu, į kurį buvo atvesta trifazė elektros srovė. Meistrai su savininku suderėjo, kad sodybą nupirks už beveik 5000 rublių – tuomet už tiek buvo galima nusipirkti automobilį „Žiguli“.
Susimetę po gerą tūkstantį rublių, E. Butkus, S. Gonta, A. Juodris ir V. Balceris sodybą nusipirko.
Būta ir mistikos
Užbėgant įvykiams už akių galima tvirtinti, kad A. Juodrio pirmųjų nusikaltimų planai buvo sumanyti šioje vietoje prie Pašvinio ežero. Tik kas juos paskatino? Gal mistika, kurios būta ir Pašvinėje?
Vienos prie ežero stovinčios sodybos savininkas ėmė naktimis girdėti pro jo kiemą jojant arklius. Puola žmogus prie lango – o lauke nė gyvos dvasios, bet už valandos ir vėl bilda kanopos... Išsigandęs kaimietis kvietė kunigą, kad šventintų sodybą bei išvaikytų piktąsias dvasias.
Kitoje ežero pusėje kažkas tvirtino matęs ateivių kosminį laivą, bet šis dingęs be pėdsakų.
Dar Pašvinės apylinkės garsėjo tvirtais vyrais. Visai netoli tos medžio drožėjų dirbtuvės gyvenę Puidokai didžiavosi, kad jų senolis, dar caro laikais paimtas rekrūtu į kariuomenę, grįžo po 25 metų, būdamas jau 55 metų. Tada jis vedė aštuoniolikmetę, su ja susilaukė 11 vaikų ir, pergyvenęs savo žmoną, mirė būdamas net 104 metų.
Meistrauti sekėsi
A. Juodris, beje, domėjosi mistika, mėgo mokslinę fantastinę literatūrą, bet ne visa tai ji pavertė nusikaltėliu. 1985 metais į sodybą atsikėlusiems menininkams rūpėjo ne mistika, o susivežti medžio apdirbimo stakles ir greičiau pradėti darbus. Tik V. Balceris netrukus atsiėmė savo investicijų dalį ir išsikraustė į kitą Šiaulių rajono pakraštį – ten gyvena iki šiol. Tad dirbtuvėse liko trise: E. Butkus, S. Gonta ir A. Juodris.
Dieną vyrai triūsdavo dirbtuvėse, o vakare, sėdę į autobusą, kurių sovietmečiu važiuodavo daug, už 30 kapeikų (šiandien tai atitiktų maždaug 3–4 litus) grįždavo nakvoti namo į savo butus Šiauliuose.
Kai nebūdavo skubių užsakymų, E. Butkus dirbtuvėse skaptuodavo liaudiškas kaukes, S. Gonta – kryžius bei skulptūras, o A. Juodris pamėgo kurti medžio skulptūras arba puošti baldus. Nupirkęs kokį nuobodų fabrikinį baldų komplektą, jį išpuošdavo drožiniais ir parduodavo, kartais užsakovams išdroždavo kryžių ar skulptūrą. Iš tokių pajamų jis ir gyveno. Negalima sakyti, kad labai praturėjo, bet ir neskurdo, nes nusipirko „žiguliuką“.
Brendo juodos mintys...
Po A. Juodrio žūties buvo pasklidęs gandas, kad kartą jam vienas užsakovas nesumokėjęs, tad A. Juodris nuvykęs ir iš keršto jį nužudęs, o po to nebegalėjęs sustoti. Pasak buvusių A. Juodrio draugų, tai netiesa, tiesiog gandas. Jo niekas nebuvo apgavęs, o ir jis pats nebuvo agresyvus. Atvirkščiai – gyveno ir dirbo tyliai, ramiai.
Netrukus A. Juodris įsitaisė pameistrį – vietinį aštuoniolikmetį jaunuolį Raimondą Minkų. Jį vėliau įtraukė į nusikaltimus, išsivežė į S. Gaidjurgio gaują Klaipėdoje, o 1997 metais pats jį nužudė.
Labai gali būti, kad žudyti A. Juodris iš tikro pradėjo dar lankydamasis Pašvinės kaime. Netoli menininkų dirbtuvių gyveno Jonas Aponkus – dabartinio Šiaulių mero brolis. Aršus tai buvo žmogus, sunkaus būdo, nuolat ieškantis nuotykių. Vieną dieną jis paslaptingai dingo be žinios. Esama įtarimų, kad J. Aponkų nužudė A. Juodris, tačiau kaip ir dėl ko – kitas pasakojimas.
Sigitas STASAITIS