Žaliavų kainos vis dar yra didesnės nei prieš pandemiją, tačiau kai kurių žaliavų kainos, palyginti su piku, pasiektu šių metų gegužės mėn., jau sumažėjo. Dėl staigaus pasaulio ekonomikos atsigavimo sutrikus žaliavų paklausos ir pasiūlos pusiausvyrai, žaliavų kainos šoktelėjo aukštyn. Pavyzdžiui, vienų populiariausių metalų – aliuminio, vario ir plieno – kainos Londono metalų biržoje rugsėjo pradžioje buvo apie pusantro karto didesnės nei prieš pandemiją 2020 m. pradžioje.
Vis dėlto, palyginti su piku, pasiektu šių metų gegužės mėn., kai kurių metalų, pavyzdžiui, vario ir plieno, kainos jau sumažėjo atitinkamai apie 12 ir 20 proc. O medienos ateities sandorių kainos JAV rinkoje, nors dar tebėra didesnės nei prieš pandemiją, tačiau, palyginti su piku, pasiektu šių metų gegužės mėn., yra nukritusios beveik trigubai. Didinant žaliavų pasiūlą, pusiausvyra tarp daugelio žaliavų paklausos ir pasiūlos ateityje turėtų būti panaši į buvusią iki pandemijos, o sumažėjęs atsargų lygis – atkurtas, tad tikėtina, kad daugelio žaliavų kainos ateityje turėtų mažėti.
Tiesa, kai kurių prekių paklausą papildomai didina ir besikeičiantys vartotojų įpročiai, ir modernėjanti pramonė, tad užtikrinti pakankamą jų pasiūlą bus sudėtingiau ir tai užtruks ilgiau. Pavyzdžiui, šiuo metu ypač trūksta puslaidininkių, o jų paklausą didina išaugusi televizorių, žaidimų konsolių ar kompiuterių paklausa ir automobilių gamintojai, investuojantys į technologijai imlius elektromobilius.
Žaliavų kainos skaičiuojant vartotojų kainų infliaciją tiesiogiai nepatenka. Žaliavų kainų pokyčiai visų pirma turi įtakos gamintojų patiriamoms sąnaudoms, o infliaciją paveikia tiek, kiek žaliavų kainų pokyčiai, persidavę gamintojų parduodamos produkcijos kainoms, galiausiai paveikia vartojimo prekių ir paslaugų kainas. Paprastai vėlesniuose kainodaros etapuose žaliavų kainų padidėjimo įtaka slopsta. Tam įtakos turi tai, kad žaliavos sudaro tik dalį sąnaudų, kurios patiriamos gaminant produktus ar teikiant paslaugas.
Be to, spaudžiant konkurencijai, gamintojai ar prekybininkai dalį savikainos padidėjimo gali absorbuoti susimažindami pelningumą arba rasti kitų būtų, kaip sumažinti kitas patiriamas sąnaudas. Žaliavų kainų padidėjimo įtaką prekių kainos atspindi taip pat ne iš karto – pradiniuose gamybos etapuose ji gali būti pastebima jau po ketvirčio, o vėlesniuose gamybos etapuose ji labiau pajaučiama po poros ketvirčių ir vėliau.
Būsto kainos, kurios šių metų antrąjį ketvirtį buvo net 13 proc. didesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, taip pat nėra įtraukiamos skaičiuojant infliaciją. Į statistinį vartojimo krepšelį būsto kainos šiuo metu nepatenka, tad ir į infliacijos rodiklį nėra įtraukiamos. Skaičiuojant infliaciją yra įtraukiamos būsto nuomos išlaidos, kurios vidutiniškai sudaro apie 1,1 proc. vartojimo krepšelio, ir kitos su būsto išlaikymu susijusios išlaidos, pavyzdžiui, išlaidos už komunalines paslaugas.
Naujoje Europos Centrinio Banko pinigų politikos strategijoje rekomenduojama į indeksą, pagal kurį skaičiuojama infliacija, nuosekliai įtraukti su savininkų gyvenamaisiais būstais susijusias vartojimo išlaidas, kadangi tai namų ūkiams geriau parodytų aktualios infliacijos lygį. Vis dėlto tai būtų daroma laipsniškai, kadangi šiuo atveju reikia išskirti su būstu susijusią vartojimo ir būsto kaip investicijos komponentes.
Išsamiau apie infliaciją, atnaujintas prognozes ir tai, kaip įvairios kainos veikia infliaciją, – naujausioje Lietuvos ekonomikos apžvalgoje rugsėjo 27 d. Daugiau ekonomikos ir finansų rinkų komentarų, analizę, naujausius rodiklius bei prognozes rasite Lietuvos banko interneto svetainės rubrikoje Ekonomikos ir finansų pulsas.
Komentuoja Laura Mociūnaitė, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnioji ekonomistė
