Didžiulio skaitytojų dėmesio sulaukę lietuviškos mafijos metraščiai atgaivino ir susidomėjimą pirmosiomis reketo bylomis šalies istorijoje.
Praėjus 23 metams po garsiųjų reketo istorijų Kaune, jų herojai šiandien laiką leidžia ramiai, tačiau vengia rodytis viešumoje. Daugumos jų nebepersekioja kriminalinės policijos operatyvininkai, todėl jie stengiasi imtis legalios veiklos.
Vis dėlto kai kuriems jų tenka lankytis teismo procesuose ir prisiminti senas, Daktarų gaujos klestėjimų metais sklandžiusias, istorijas.
Pirmoji auka Vilijampolėje
Suklestėjusių kooperatyvų laikais sovietinėje Lietuvoje lengvų pinigų ir nevaržomo gyvenimo užsigeidę šešėlinio pasaulio atstovai lemtingąjį 1989-ųjų pavasarį pradėjo jiems būdingu stiliumi – nusikalsdami.
Iš legalių ar pusiau legalių kooperatininkų pirmieji reketininkai siekė atimti didelę dalį sukaupto turto: pinigus, juvelyrines brangenybes, kitas vertybes.
1989 metų kovo 9-ąją (likus metams ir dviem dienoms iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – red. past.) užfiksuotas pirmasis reketo atvejis ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Tada iš Vilijampolės, Žaliakalnio ir Šančių rajonų atvykusių agresyviai nusiteikusių banditų akistatą su kooperatininkais nutraukė tuometinės Kauno vidaus reikalų valdybos (KVRV) Kriminalinės paieškos skyriaus viršininko Jurijaus Milevskio vadovaujami darbuotojai.
Pastariesiems per paskutinius gyvavimo metus skaičiuojančioje Sovietų Lietuvoje buvo suteiktos išskirtinės teisės kovojant su galvas kėlusiais organizuotų gaujų atstovais.
„Tą dieną į mus kreipėsi automobilių aptakų gamyba viename Vilijampolės nuosavo namo garaže vertęsis vyras. Jis pranešė, jog nusikaltėliai spaudžia mokėti dėl to, kad jis turi nuosavą verslą. Tuomečiame Baudžiamajame kodekse nebuvo straipsnio dėl turto prievartavimo. Jis patvirtintas, kai SSRS šalyse suklestėjo reketas“, – prisiminė buvę Kauno milicijos darbuotojai, tyrę pirmąsias turto prievartautojų bylas.
Iš reketininkų prispausto vilijampoliečio, kurio kaimynystėje vaikystę praleido ne viena nusikalstamo pasaulio garsenybė, Kauno kriminalistai sužinojo, kad naktį iš 1989 metų kovo 8-osios į 9-ąją buvo padegtas jam priklausęs garažas.
Rankas užsuko 11 asmenų
Nepabijojęs kreiptis į tuometę Kauno miliciją, kuri anuomet buvo laikoma glaudžiai bendradarbiavusi su vietos banditais, nukentėjusysis kriminalistams suteikė visą būtiną informaciją.
Po kelių valandų pasaloje budintys pareigūnai pastebėjo, kad prie vyro namo privažiavo keli automobiliai „Žiguli“, kai kurie – užtamsintais veidrodiniais langais. Iš jų išlipo 11 aršiai nusiteikusių tais laikais tipišką reketininkų „uniformą“ – treningus ir odines striukes – vilkinčių vyrų.
„Kai nukentėjęs verslininkas išėjo į kiemą su jais susitikti, tai užfiksavome. Atvykę jauni vyrai elgėsi agresyviai, iškart pareikalavo duoti pinigų. Kai gavome iš anksto sutartą signalą iš reketininkų auka tapusio kauniečio, pradėjome sulaikymo operaciją“, – pasakojo vienas operacijoje dalyvavusių tuometės kriminalinės milicijos pareigūnų.
Per žaibiškai įvykdytą operaciją sulaikyta 11 asmenų. Tarp jų buvo vėliau Kauno nusikalstamo pasaulio žvaigždėmis tapę broliai Jonas ir Artūras Krasauskai, pravarde Jankeliai, Vidmantas Gudzinskas-Guzas, Vitalijus Kostiučenka-Kaulas, Vladimiras Seneckis-Turistas, Valdemaras Ramoška-Talonas, Erikas Saldys, broliai Jonas ir Raimondas Romeikos.
Pas J. Krasauską-Jankelį buvo rasti pažymėti pinigai – 400 rublių.
„Kai kuriems pareigūnams šiandien šypseną kelia prisiminti vaizdai, kad šioje operacijoje neužteko antrankių. Todėl kai kurių įtariamųjų rankos buvo surištos jų kelnių diržais. Tada mums buvo smagu stebėti, kaip šie kietuoliai stovėjo prasagstytomis kelnėmis“, – prisiminė pirmuosius Kauno reketininkus demaskavę pareigūnai.
Nuteisė simbolinėmis bausmėmis
Pirmoje lietuviško reketo istorijoje minimus vyrus apklausė tuometis Vidaus reikalų ministerijos Tardymo valdybos Tardymo skyriaus darbuotojas Zbignevas Jankovskis.
Šiandien vienoje garsiausių Vilniaus advokatų kontorų dirbantis teisininkas pripažįsta, kad tada jam teko asmeniškai bendrauti su visais per šią akciją sulaikytais reketininkais.
Po pirmojo reketininkų išpuolio Kaune buvo nuteisti keturi asmenys – J. Krasauskas, E. Saldys, V. Ramoška ir V. Seneckis. Jiems teismas skyrė simbolines dvejų metų laisvės atėmimo bausmes.
Į pirmąjį reketo žygį Vilijampolėje susiruošusių jaunų vyrų automobiliuose buvo rasta daug metalinių strypų. Vėliau tarp Daktarų gaujos vyrų svarbų autoritetą iškovojusio V. Seneckio mašinoje buvo aptikta rimtesnių ginklų – įvairių savadarbių sprogdiklių ir detonatorių.
Sklandė kalbos, kad tais laikais siautėję reketininkai Kauno vykdomajame komitete už nemažus kyšius gaudavo sąrašus asmenų, kuriems buvo išduoti patentai verstis legalia veikla. Banditai pagal šiuos sąrašus aplankydavo kiekvieną žmogų ir atvirai prisistatydavo esą reketininkai.
Įklampino Žaliakalnio veikėjus
1989 metų kovo 24-ąją kriminalinės milicijos darbuotojus pasiekė dar vienas pareiškimas iš asmens V., kuris teigė esąs reketuojamas. Šį kartą pinigų buvo reikalaujama iš kooperatininko, kuris užsiėmė plastikinių gaminių gamyba ir prekyba.
Reketuojamo asmens ir jį spaudusių nusikaltėlių pasirinkta susitikimo vieta atrodė ypač netinkama sėkmingai įgyvendinti sulaikymo operaciją. Tai buvo kooperatininkui priklausęs ankštas vieno kambario butas tuomečiame V. Krėvės prospekte.
Tąsyk kriminalistai sumanė du automatais ginkluotus pasaloje budinčius pareigūnus pasodinti į spintą kambaryje, kur turėjo vykti pinigų perdavimas. Kitos tinkamos vietos šiame nedideliame bute nebuvo.
Sutartu laiku bute pasirodė trys žinomi Žaliakalnio kriminalinio pasaulio veikėjai – Vidmantas Matusevičius-Matas, Kęstutis Liukaitis-Liukas ir Algirdas Žemaitis-Kukas.
Prieš operaciją kriminalistai nukentėjusiam vyrui padavė specialiai pažymėtus pinigus – 3 tūkst. po 25 rublius.
„Kadangi kupiūros buvo gana smulkios, jas nusikaltėliai buvo priversti perskaičiuoti kelis kartus. Per tą laiką mūsų darbuotojams, sėdintiems spintoje, pritrūko oro, tad sulaukus signalo, kad įtariamieji paėmė pinigus, spinta atsidarė tarsi kortų namelis. Nusikaltėliai, pamatę pareigūnus, buvo priblokšti“, – sėkmingai pasibaigusios operacijos detales iš atminties traukė anų laikų kriminalistai.
Ganusauskai apmokestino romus
Po šių dviejų reketininkų gaujų sulaikymo Kauno kriminalistams nepavyko atsikvėpti, nes nusikaltėliai toliau reketavo miestiečius.
1989 metų kovo 30-ąją į Kauno milicijos Vidaus reikalų valdybos ketvirtą aukštą sugužėjo nemažas sunerimusių romų būrys. Atvykėliai su mažamečiais vaikais ant rankų emocingai pasakojo, kad į vieną čigonų baroną kreipėsi su nusikaltėliais susijęs asmuo ir pareikalavo iš kiekvieno kas mėnesį surinkti po 25 rublius.
„Tada nustatėme, kad šioje istorijoje pagrindiniais reketininkais buvo įvardijami broliai Rimantas ir Deivis Ganusauskai. Per kelias dienas mums pavyko sulaikyti šiuos Mongolo ir Mongoliuko pravardes turinčius vyrus. Pradėjome baudžiamąją bylą“, – kalbėjo pareigūnai.
Šiuo atveju pareigūnai iš anksto nefiksavo pinigų perdavimo momento, nes romai atpažino skriaudėjus. Vėliau brolių Ganusauskų reketo bylos tyrimas gerokai pasunkėjo, nes daugelis romų, kaip manoma, paveikti nusikaltėlių, atsisakė parodymų. Tik dalis laikėsi savo pozicijos.
Vis dėlto abu Ganusauskai buvo nuteisti už savavaldžiavimą.
„Nepaisant sunkumų, svarbiausias tikslas buvo pasiektas – visos trys minėtos baudžiamosios bylos sėkmingai ištirtos, o nusikaltėliai nubausti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis“, – sakė pirmųjų Kauno reketininkų sulaikymo operacijas koordinavęs J. Milevskis.
Tiesa, po šių atvejų Kaune prasidėjo turto prievartavimo aktų banga Lietuvoje.
TIK FAKTAI
Pagal 1989 metų Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 150-ąjį straipsnį, turto prievartavimu įtariamiems vyrams buvo pareikšti įtarimai savavaldžiavimu, už kurį maksimali bausmė siekė iki trejų metų nelaisvės.
Liūdnai susiklostė pirmųjų reketo bylų herojų gyvenimai. 1993 metais Daktarų šulai pakvietė susitikti V. Seneckį-Turistą ir R. Ganusauską-Mongolą. Dabar nagrinėjant Daktarų gaujos bylą aiškėja, kad Turistą ir Mongolą savo rankomis galėjo nužudyti Henrikas Daktaras.
V. Seneckio ir R. Ganusausko kūnai nerasti iki šiol. Manoma, kad jie palaidoti vienoje kapaviečių šalia Kauno.
Praėjus 20 metų nuo vienos pirmųjų reketo bylų Kaune, 2009-ųjų kovo 22 dieną garsiosiose Petrašiūnų kapinėse palaidotas A. Žemaitis-Kukas. Jis krito nuo jaunystės laikų bičiulio savigynai išduoto ginklo paleistos kulkos. Prieš lemtingą šūvį abu apgirtę vyrai kibo vienas kitam į atlapus.
Šiuo metu Daktarų teismo pabaigos nekantriai laukiantis V. Gudzinskas-Guzas gyvena akylai saugomas Kriminalinės policijos biuro darbuotojų.
D. Ganusauskas-Mongoliukas gyvena Vilniuje esančiame pogrindiniame bute.
V. Kostiučenka-Kaulas ir M. Matusevičius-Matas verčiasi sunkiai, tačiau vis dar gyvena nuo vaikystės pamėgtose Kauno vietose – Šančiuose ir Žaliakalnyje.
Jiems neblogai sekėsi legaliai plėtojamas verslas, tačiau pastaruoju metu vyriškiai vos suduria galą su galu.
K. Liukaitis-Liukas į šių dienų kriminalinio pasaulio viršūnę padėjo iškopti šių dienų Kauno mafijos gaujų lyderiams, tačiau pats buvo nustumtas į šešėlį. Naujausiais duomenimis, Liukas vertėsi įvairių paklausių daiktų spekuliacija, nesėkmingai bandė prekiauti nekilnojamuoju turtu, žemės sklypais.
