Paistalai. Kalbos mūsų tikrai giminingos, bet mentalitetu latviai greičiau panašūs į vokiečius, o mes - į lenkus. Natūralu - penki šimtai metų bendros istorijos (nuo Krėvos unijos iki 1863 metų sukilimo) be pėdsakų nepraėjo.
Latvių liaudies dainose lietuviai minimi tik kaip įsibrovėliai ir plėšikai; latviai lietuvių dainose neminimi apskritai. Užtai minimos dailios lenkų merginos, kurių atsivežti į svečią šalį išjodavo lietuvių berneliai.
Tautinio atgimimo gadynėje (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia) latviai žiūrėjo į Lietuvą (tiksliau - į Kauno guberniją) tik kaip į būsimos Latvijos atsilikusį priedelį, o į lietuvius - kaip į medžiagą sulatvinimui. Buvo rašančių ir apie brolybę, tačiau - mažuma...
Nelaukdami Simpsono komisijos išvadų, dvidešimt pirmais metais latviai savavališkai užėmė Aknystos miestelį, nudobdami vieną lietuvių kareivį, o Lietuvos ginčo su Lenkija dėl Vilniaus byloje visą laiką nuosekliai buvo Lenkijos pusėje.
Iš esmės tik sovietinė okupacija suvedė kartu Lietuvos ir Latvijos likimus, taip kad svaigstantiems dėl kažkokios baltų vienybės galima atvėsti...

grazus straipsnis, geri musu braliukai, man atrodo tokie savi ir patikimi, draugaukim