Šiaip jau įdomu, kaip vystosi legenda, o faktai visiškai ignoruojami.
1) Mindaugas niekaip negalėjo žūti Agluonoje: tuo metu šią teritoriją valdė Ordinas, taigi nei Mindaugas, nei Daumantas su kompanija negalėjo po šią teritoriją šlaistytis savo nuožiūra.
2)Mindaugo žmona Morta tikrai negalėjo žūti kartu su Mindaugu, nes mirė kokiu pusmečiu anksčiau. Po to Mindaugas pasigrobė iš Daumanto jos seserį.
3) Prielaida, kad Morta buvo likusi iš Agluonos apylinkių apskritai niekuo nepagrįsta, nebent prisimintume metraštinę legendą, jog ši ponia buvo vokietė.
4) Mindaugo laikais Agluonoje jokios bažnyčios nebuvo, o jeigu ir būtų buvusi kokia medinė, tai labai abejotina, ar kas nors ten būtų laidojęs apostatą Mindaugą ir dar dirbęs jam marmurinį antkapį su įrašu - XIII a. tokių antkapių nesusilaukė net Ordino magistrai.

Trumpiau tariant, visos Mindaugo sąsajos su Agluona yra T. Narbuto fantazijos vaisius. Bet jeigu latviams norisi statyti paminklą legendai, ką tu su jais padarysi...

Lietuvos valstybės vienytojas vyresnysis kunigaikštis Mindaugas, lotynų apeigomis priėmęs krikštą (1251), popiežiaus Inocento IV (1243-1254) valia prieš 750 metų - 1253 m liepos 6 d. - buvo pateptas šventaisiais aliejais bei karūnuotas pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi. Brangias meniškas karūnas, sukurtas Rygos auksakalių, bei kitas karališkąsias insignijas Mindaugui ir jo žmonai Mortai atvežė Lietuvos valdovo sąjungininkas ir krikšto tarpininkas - Vokiečių ordino magistras Andrius Štirietis. Popiežiaus specialaus pasiuntinio teisėmis Lietuvos valdovą ir jo žmoną vainikavo Kulmo vyskupas Heidenreichas, kuriam asistavo bent du kiti katalikų vyskupai.

Herkus Mantas (kronikose minimas kaip lot. Henricus Montemin lenk. Herkus Monte vok. Henrich Monte) – 1260-1274 m. prūsų sukilimo žymiausias vadas. Kilęs iš Notangos žemės, Mantiminų giminės. Žuvo 1273 m. rugpjūčio pabaigoje, kai kryžiuočiai jį susekė, paėmė nelaisvėn ir nužudė (pakorė).