Daug Lietuvoj didesnių ar mažesnių miestelių, nugrimzdusių į beviltišką letargą: rachitiškos trobos, išklaipyti keliai, nejudančiose erdvėse - skurdas ir nuobodulys. Titaniškų jėgų reikia, kad kažkas imtų keistis. O kas gali inicijuoti permainas? Žmonės, niekas kitas.
Ir štai dar viena neatsiejama merdėjančių miestelių detalė: svirduliuojančios žmogystos, prie parduotuvių centus iš kišenių grabinėjančios gyvosios mumijos. Čia viešpatauja alkoholis.
32 buteliai "ant galvos"
Seimas žengė žingsnį siekdamas apriboti alkoholio vartojimą, praėjusią savaitę priimdamas Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimus ir papildymus, kurie riboja alkoholio reklamą visose Lietuvos televizijose ir radijo stotyse nuo 6 valandos iki 23 valandos. Taip pat uždraudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 9 valandos prekybos įmonėse, įrengtose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose.
Tai būtų pirmas žingsnis stojant į kovą su alkoholiu. Žinoma, galima klausti, ar tikrai pradėta nuo to, nuo ko reikėjo - ypač kalbant apie televizijos ir radijo reklamas. Kodėl iš dešimčių įmanomų priemonių pasirinkta būtent ši, kuri išties yra kontraversiška? Kodėl nemažinamas alkoholio prieinamumas, pavyzdžiui, jo nebranginant ar panaikinant absurdišką prekybą degalinėse? Kodėl tai daroma staiga, priverčiant nutraukti krepšinio rėmimo sutartis su aludariais? Vis dėlto, ko gero, geriau jau kovoti taip, nei pasyviai stebėti grimzdimą žemyn.
Žinoma, girtavimas - ne tik kaimo problema, nors čia vis tik girtaujama labiausiai. Šiuo metu kiekvienas lietuvis, pradedant kūdikiu ir baigiant merdėjančiais ligoniais, per metus išgeria alkoholio kiekį, atitinkantį apie 13 litrų gryno spirito arba 32 butelius degtinės. Tai liudija tikrą katastrofą. Ir pagal deklaruoto, ir pagal oficialiai nedeklaruoto alkoholio vartojimo kiekį nenusileidžiame pasaulinei gėrimo čempionei Rusijai, o kai kuriuose tyrimuose netgi viršijame jos rodiklius. Galima pridurti dar ir tai, kad Lietuva neišsiskiria iš kitų šalių pagal alkoholio nevartojančių gyventojų kiekį, tačiau tie, kurie vartoja, darbuojasi itin smarkiai. Lietuvai, kaip ir Rusijai, itin būdingas vadinamasis išgertuvių gėrimo tipas - pavyzdžiui, prancūzai ir čekai geria po truputį ir dažnai, o lietuviai geria "smūginėmis" dozėmis, paprastai savaitgaliais ir švenčių dienomis. Tai liudija žemą gėrimo kultūrą, be to, itin kenkia sveikatai: mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuvoje gerokai dažniau pasitaiko savaitgaliais ir švenčių dienomis.
Kokios to pasekmės, žino kiekvienas, kas bent kiek domisi Lietuvos gyvenimu. Nemažai faktų ir statistikos pateikta Seimo kontrolieriaus Romo Valentukevičiaus šiais metais paskelbtame tyrime. Vien oficialiais duomenimis 36,5 tūkst. vaikų (maždaug dešimtadalis mūsų jaunosios kartos!) šiuo metu auga alkoholikų šeimose. Mums reikės rasti būdų paprašyti, kad jie ūgtelėję neplėštų mūsų automobilių ir butų, netrankytų mūsų beisbolo lazdomis, tik nežinau, ar tai pavyks, nes ir visuomenė kažkiek jiems skolinga neužtikrinusi normalios vaikystės. Alkoholizmas - tai ne tik degraduojantis kaimas ar naujųjų turčių lėbavimai. Štai jau 13 proc. 15-16 metų Lietuvos vaikinų geria alkoholio daugiau kaip 10 kartų per mėnesį!
Lietuvos sveikatos programa ir Valstybinė alkoholio programa iškilmingai deklaruoja siekį iki 2010 m. alkoholio vartojimą sumažinti 25 proc., tačiau, aišku, kad tai deklaruodami politikai ir specialistai tarsi tyčiojasi patys iš savęs: alkoholio vartojimas auga geometrine progresija. 1995 m. priimtas Alkoholio kontrolės įstatymas, pradžioje buvęs gana griežtas, taisytas 24 kartus, ir iš esmės visus - liberalizavimo kryptimi!
Kas vaikšto "pas bobutę"?
Niekas neneigia, kad alkoholizmas didžia dalimi nulemtas dramatiškų pokyčių visuomenėje, sunkių socialinių, ekonominių problemų. Tačiau sutikite, kad Lietuvos gyvenimui įgyjant stabilumo girtavimas jau pats tampa problema, išsivadavimo iš minėtų problemų stabdžiu. Girtavimas tai yra tarsi apsisprendimas likti tarybinėje praeityje - žmogumi be iniciatyvos, be siekių, be mąstymo, be atsakomybės už patį save ir už savo artimuosius. Tačiau valstybė maloningai remia tokį apsisprendimą ir sudaro jam visas sąlygas.
Leiskite pateikti pavyzdį, kuris, žinau, yra kiek ekstremalus. Vis dėlto: Švedijos mieste Lunde, kuriame teko buvoti, alkoholis parduodamas tik trijose valstybinėse parduotuvėse. Prekybos centruose ir maisto prekių parduotuvėse alkoholiu neprekiaujama (išskyrus silpną, iki 3 proc. alkoholio, alų). Suprantama, minėtos parduotuvės nedirba naktį, taip pat sekmadieniais ir poilsio dienomis. Lunde, jai skaičiuosim ir čia atvykusius studentus, gyvena apie 100 tūkst. žmonių. Kiek prekybos alkoholiu taškų yra panašaus dydžio Lietuvos mieste, sakykim, Panevėžyje? Padariau mažą eksperimentą ir nuėjau nepilnus tris kilometrus Vilniaus Kalvarijų, Tuskulėnų ir Žirmūnų gatvėmis. Aptikau net šešiolika vietų, kur prekiaujama alkoholiu (be restoranų ir kavinių), iš jų keturios - visą naktį. Kokia dar prekė Lietuvoje yra šitaip siūloma, peršama?
Specialistams seniai nekyla abejonių, kad alkoholio paklausą nemaža dalimi lemia pasiūla ir prieinamumas: kad ir ką šnekėtume, vidutinis žmogus yra paprasta būtybė, kuri gromuliuoja tą, ką mato prieš akis. Reikia tiesiai šviesiai pasakyti, kad pasisakančiųjų už prekybos alkoholiu liberalizavimą argumentas, esą negavęs alkoholinių gėrimų pilietis nuskubės "pas bobutę", atsiduoda demagogija. Didelė tikimybė, kad tas, kuris vaikšto "pas bobutę", ir taip ten vaikščios, tačiau prieinamumą sumažinus 90 proc. likusių piliečių, vartojimas mažės, ir visų pirma jaunimo tarpe. Manau, įstatymai turi būti tvarkomi taip, kad didžiausia nauda būtų daugumai piliečių, visai visuomenei. Jau nekalbant apie tai, kad nereikėtų jaustis tokiems bejėgiams ir prieš tas "bobutes".
Kitas argumentas, kad įpročius vartoti daugiausia stipriuosius gėrimus reikia keisti propaguojant silpnuosius gėrimus, taip pat klastingas: reikia turėti omeny, kad šį santykį keičiam ne mažindami absoliutų vartojimą, o atjaunindami vartotojus! Neseniai dar stebino girti vienuolikamečiai, o tuoj įprasim ir prie girtų aštuonmečių.
Priimdamas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas Seimas pamėgino žengti teisinga linkme, tačiau yra nemaža tikimybė, kad prezidentas įstatymą gali vetuoti. Bent jau 2002 m. jis vetavo pataisą, kuria buvo uždraudžiama alkoholinių gėrimų išorinė reklama, motyvuodamas, kad tai "neatitinka racionalaus stipriųjų ir silpnųjų alkoholinių gėrimų diferencijavimo politikos".
Taigi politikų gretos kovoje su girtavimu - išsklaidytos ir padrikos. Tik jos ir nebus efektyvios, jei visuomenėje vyraus keistas, necivilizuotumo dvoku trenkiantis požiūris į alkoholį, kai kreivai žiūrima į negeriantįjį net jei žinoma, jog jis - už vairo, kai nieko nestebina statybininkai iš gretimos statybų aikštelės, su buteliais kišenėse išeinantys iš parduotuvės.
