Didysis Lietuvos laisvės pranašas ir kovotojas dėl jos – V. Landsbergis net taip seniai paaiškino, kad kovojo ne dėl laisvės, o dėl to, jog pats taptų „liaudies vadu“, sprendžiančiu, ką lietuviai privalo mylėti, kur gyventi ir kaip elgtis. Toks šlykštus veidmainiavimas, kurį daugelis buvo permatę dar nepriklausomybės aušroje, primena seną tiesą: visada labiausiai reikia vengti tų, kurie žino, kas yra gėris ir blogis, ir kurie niekuo neabejoja. Sąjūdžio vedlys, didysis revoliucionierius staiga paaukojo TS-LKD partijos reitingus dėl savo veik patologinio noro užvažiuoti ant išvažiavusiųjų: neva jie išdavė Lietuvą (nors yra atvirkščiai) ir dar sugalvojo prastumti savo anūką į EP. Jau net ištikimiausi konservatoriai nebetiki, kad ši partija turi ateitį. Nuomonės apklausos rodo, kad po tokių landsbergiškų triukų net „Tvarka ir teisingumas“ su R. Paksu, P. Gražuliu, J. Imbrasu priešaky pralenkė TS-LDK. Nebūtų keista, jei tautininkai su J. Panka ir kitais nacionalistais pasipildytų gausiu būriu rėmėjų iš žlungančio konservatorių laivyno. Ir neužteks A. Kubiliui eilinį kartą pasekti pasakėlę apie Rusijos grėsmę, nes žmonės nėra kvaili – grėsmė, kurią kelią Landsbergio anūkų stūmimas į politiką niekuo nenusileidžia Rusijos okupacijai. O žvelgiant iš moralinės pusės, dar bjauriau, kai savą kraštą okupuoja savi.
Iš čia ir tas didelis prielankumas prezidentei D. Grybauskaitei – akivaizdu, kad konservatoriai jau neatstovauja tautos, kad tai ne tik ne Tėvynės, bet greičiau Landsbergynės partija. Kad ir kurį portalą beatsidarysi – ten išsišiepusi V. Landsbergio anūko žmona aiškina, kad jos vyras turi tampi Europos parlamento nariu, nes tai „istoriškai prasminga“, dar kitur ji aiškina, kaip reikia auginti vaikus ir viską užbaigia mintimi, kad daugiausia pasiekia tie, kas daugiausia dirba. Labai logiška. Įdomu, jei šitos moters pavardė būtų ne Landsbergienė, ar į ją kas nors kreiptų dėmesį? Apie ją rašomi straipsniai ne dėl jos gabumų, o dėl jos užimamų pareigų. Dėl ES „teisingai“ paskirstytų lėšų. Istoriškai prasmingai paskirstytų lėšų. Kad moteris neturi jokios gėdos – šviečiasi iš toli. Kaip ir jos vyras, ji „istoriškai įprasminta“ vien savo pavardės. Ji mokslų daktarė, nors interviu turinys infantiliai naivus ir kai kurios mintys kelia klausimą ar toks žmogus teisingai gavo bakalauro laipsnį. Bet... čia ne apie tai.
Kad V. Landsbergis ir jo gausiai besiveisianti giminė yra tik savo interesais besirūpinantys gerieji samariečiai, tarkime, daugiau ar mažiau seniai aišku. Blogiau čia tai, kad toks keleto asmenų, kurie nei labai nuskurdina valstybę, nei apskritai yra verti dėmesio, elgesys daro milžinišką žalą kitoje plotmėje: ES ir Lietuvos santykiams. Pats V. Landsbergis, kaip visi neklystantieji, niekada nepripažins, jog po tokių „trukių“ nusivylusiųjų ES gretos išaugs kosmine progresija. Lietuviai sunkiai suvokia ES kaip tam tikrą ginklą nuo Rusijos įtakos ir dar mažiau suvokia, kas tie Vakarai. Kodėl reikia lygiuotis į tuos, kurie turtingi ir laisvi, o ne į tuos, kurie apgailėti ir dvokiantys vergai.
Būtent šis – visuomeninis – interesas verčia tildyti visas landsbergienes, kol jos neužlipo dar aukščiau ir neėmė aiškinti, kad istoriškai prasminga, jog tik landsbergiai gali valdyti Lietuvą. Po Sočio olimpiados, kai V. Putinas visą dėmesį skirs tolesniam artimiausių kaimynų puolimui, konservatoriai ir vėl kalbės apie Rusijos grėsmę ir žmonės jais netikės. Tai suprantama, juk kai ištisai meluoji, vėliau niekas netiki, net jei sakai tiesą. Tuo tarpu prorusiški „tvarkdariai“, prisidengdami vaikystėje neišsigydytom traumom ir toliau ragins atsigręžti į „amžinąsias vertybes“, nes prie ruso buvo geriau.
Šitoje tragedijoje, kai Lietuvą ir jos žmones išduoda net tie, kas ją kūrė, belieka tik skaityti naujausią A. Užkalnio knygą apie tarybinę gerontofiliją. Ir melstis, kad tas košmaras niekada nepasikartotų. Nei dėl Kremliau politikos, nei dėl landsberginės okupacijos 2.0.
