Kliūtis, kurios išrašytos juodu ant balto, investuotojams žadama panaikinti – administracinius sprendimus investuotojai gaus per tris dienas, valstybinės žemės nuomą įsigys be aukciono, išvengs detalaus plano rengimo ir dar daug visko gero, lengvatinio. Tačiau visa tai – tik stambiesiems.
Du keliai – du koridoriai
Šias schemas paveldėjusi nauja Vyriausybė turi du kelius. Pirmas – pasinaudoti tuo, kad kliūtys jau išaiškintos ir netgi praminti keliai, kaip jas įveikti. Vadinasi, Vyriausybė gali tas kliūtis imti ir kryptingai naikinti visiems investuotojams ir visiems žmonėms, kurie nori imtis veiklos. Tai atitiktų Vyriausybės programos pažadą supaprastinti ir gerinti visiems verslo ir investicijų sąlygas ir ypač rūpintis tais, kurie yra atskirtyje. Juk esančiam atskirtyje įveikti biurokratizmo pančius kur kas sunkiau negu ekonomiškai pajėgiam.
Tiesa, pasigilinus į kiekvieną iš tykojančių kliūčių galima aptikti gąsdinančią raizgalynę. Kaip ją išpainioti ir nuo ko pradėti? Juk tai gali užtrukti metus, o investuotojų reikia – dabar.
Būtent todėl gali atsirasti agituojančių tęsti anos Vyriausybės pramintą kelią. Juolab, kad mokesčio lengvatos ką tik, nuo sausio pirmos dienos, įsigaliojo. Vyriausybėje jau guli paruošti ir derinami nutarimai, reglamentuojantys procedūras, kaip įgyvendinti stambiems investuotojams teikiamas lengvatas. Šis kelias pavadintas „žaliuoju koridoriumi“. Tačiau nors jis ir žalias, visgi yra siauras ir pavojingas. Kodėl?
Kas leidžiama Jaučiui
Žengiant į žaliąjį kelią, reikia atsakyti į kelis klausimus. Jeigu stambų investuotoją galima atleisti nuo detalaus plano rengimo, natūralu klausti, kodėl toks planas būtinas eiliniam verslui? Jeigu stambiai gamyklai galima atsisakyti „perteklinio poveikio aplinkai vertinimo programos rengimo“, apsiribojant tik Europos Sąjungos reikalavimais, kodėl išplėstiniai reikalavimai būtini visam likusiam Lietuvos ūkiui? Jeigu stambiam investuotojui galima greitai suteikti statybų leidimus ir pasiūlyti visą reikalingą infrastruktūrą, argi tai neturėtų būti daug lengviau prieinama paprastai įmonei?
Bet yra ir rimtesnių klausimų. Kodėl apskritai už mokesčių mokėtojų pinigus stambius investuotojus lydės specialus „eskortas“? Juk būtent tai žada įstatymas: kiekvienam investuotojui bus skiriamas koordinatorius, o priedo dar ir „konsultacinis komitetas (ministrų ir viceministrų lygmens) tarpinstituciniams klausimams derinti“. O smulkesnis investuotojas, neturintis lėšų nei konsultantui, nei reikalų „derintojui“, iš savo gimtosios valstybės čia pagalbos negaus. Jo laukia raudonas koridorius.
Eskorto kaina
Dar rimtesnė rizika yra ta, kad kuo daugiau investuotojų bus vedžiojami su „eskortu“ siaurais valdžios koridoriais, tuo mažiau vietos juose liks eiliniam žmogui. Jeigu pralaidumas lieka tas pats, žmogus bus paliktas prieangiuose, spaudžiamas prie sienų, stumiamas į labirintus.
O kadangi laikas yra labiausiai ribotas ekonominis išteklius, bendrųjų problemų sprendimui gali tiesiog pritrūkti valdžios laiko. Juk kur dėmesys, ten ir sprendimai.
Tad reikia tikėtis, kad iš buvusios valdžios paveldėtas žaliasis koridorius nebus toliau „žalinamas“ ir platinamas. Nors nerimo ženklų jau yra.
Neseniai pasirodė nutarimo projektas, kuriuo siekiama palengvinti migracijos procesus perkeliamoms iš trečiųjų šalių į Lietuvą įmonėms, kai investuojama bent apie pusantro milijono eurų ir įdarbinama ne mažiau dvidešimties žmonių. Panašia kryptimi eina ir kitas labai gražus Klaipėdos institucijų susitarimas paspartinti statybas leidžiančių dokumentų išdavimo procedūras verslams, savivaldybės teritorijoje investuosiantiems ne mažiau kaip 3 mln. EUR ir sukursiantiems bent 20 darbo vietų. Viskas su šiomis iniciatyvomis būtų šaunu, jeigu ne pamąstymas apie tai, kokie koridoriai laukia visų likusių, ir kodėl jie tokie skirtingi?
Į šį klausimą pajėgi atsakyti nebent Lietuvos Respublikos konstitucija.
Valstybinės svarbos reikalas
Žaliasis kelias stambiems investuotojams prasideda nuo ypatingos sutarties su Vyriausybe, suteikiančios visai iniciatyvai „valstybei svarbaus projekto“ statusą. Investuotojas pasižada investuoti, o Vyriausybė – saugoti jį ir garantuoti lengvatinį, žalią kelią. O visas šis reikalas automatiškai įgauna „valstybei svarbaus projekto“ statusą.
Tačiau ar ne visi yra vienodai svarbūs savo valstybei?
Argi ne daug daugiau darbo vietų sukuria tie, kurie investuoja kasdien, eidami sunkiai įveikiamais keliais, koridoriais, labirintais? Sutikite, 150 darbo vietų, dėl kurių rašomi įstatymai, skiriamos lengvatos ir eskortai, būtų keistas pasirinkimas, jeigu dėl jo apleistume dešimtis ir šimtus tūkstančių darbo vietų, kuriamų sunkiomis sąlygomis.
Kol yra poreikis skatinti ir greitinti investicijas ir kol egzistuoja pagunda „pravesti“ jas greituoju keliu, tol valdžia stokos laiko ir dėmesio išvalyti visų investuotojų kelią. Tad stambiesiems parengta schema turės didžiausią praktinę vertę, jeigu ji taps žemėlapiu, kuriuo vadovaudamiesi valysime kelią į gerovės kūrimą visiems – dideliems ir mažesniems.
