Sovietmečiu leistos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platintoja vis gūžčioja pečiais, abejodama, ar iš tikrųjų yra verta tokio praėjusią savaitę jai paskirto apdovanojimo.
„Aš tikrai šimtu procentų įsitikinusi, kad Gerasis Dievas Lietuvoje labiau neišprususio, silpno žmogaus nesurado, tai davė man jėgų ir pasiuntė tam darbui mane“, – sako N. Sadūnaitė.
Tarp kur kas labiau nusipelniusių žmonių ji laiko Laisvės premiją jau gavusį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ redaktorių, arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių.
N. Sadūnaitė taip pat išskiria kroniką padėjusį platinti rusų disidentą, žmogaus teisių gynėją Sergejų Kovaliovą. Ji buvo viena tarp nominavusiųjų S. Kovaliovą pirmajai Laisvės premijai 2011 metais.
Tačiau labiausiai vienuolę stebina, kad iki šiol tokia premija nepaskirta nė vienam iš partizanų, kovojusių su sovietų okupacija. Savo apdovanojimą premijos laureatė atiduotų laisvės kovų veteranui Jonui Kadžioniui.
„Aš lenkiuosi jam ir visiems partizanams. Jeigu ne jie, nebūtų mūsų. Čia ant jų kraujo, ant jų kančių, ant jų pasiaukojimo kilo Lietuva“, – interviu BNS sakė N. Sadūnaitė.
„Jeigu ne aš, tai kas?“
Partizanų likimai buvo viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių N. Sadūnaitę pasitraukti į pogrindį. Likus metams iki Antrojo pasaulinio karo Kaune gimusi N. Sadūnaitė augo tuo metu, kai dalis lietuvių pasitraukė į mišką, siekdami pasipriešinti sovietų okupacijai.
Religinga Sadūnų šeima bėgdama nuo tremties į Sibirą 1945 metais apsigyveno Anykščiuose. N. Sadūnaitė dažnai matydavo patvoryje sumestus nužudytų partizanų kūnus, nes gyveno netoli stribų būstinės.
Vėliau jų kūnai būdavo nuvežami į miesto aikštę ir ten numetami, siekiant atgrasyti kitus vietinius nuo pasipriešinimo.
„Kaip aš sakau, su religija mane supažindino tėvai, o visa kita pamačiau pati. Tada aš ir supratau, kas tai yra okupacija. Man nereikėjo jokios propagandos“, – pasakoja N. Sadūnaitė.
Baigusi mokyklą ji tapo vienuole, o į sovietų saugumo akiratį pateko 1970 metais, kai surado advokatą už vaikų katekizaciją teisiamam kunigui Antanui Šeškevičiui.
Po metų N. Sadūnaitė slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, o 1974 metais pradėjo dauginti ir platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.
Jos indėlis buvo svarbus išgabenant leidinį į užsienį. Pakeitusi išvaizdą ji dažnai vykdavo į Maskvą, kur perduodavo kroniką su Jungtinių Valstijų ambasada susijusiems asmenims.
N. Sadūnaitė pasakoja, kad jai rūpėjo papasakoti tarptautinei bendruomenei apie žmogaus teisių pažeidimus ne tik katalikų, bet ir kito tikėjimo žmonių ar ateistų atžvilgiu.
„Aš visada buvau už tiesą, už meilę žmogui. Kas gali būti gražiau, kaip mylėti žmogų ir tiesą? Apie tai ir buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Visiems okupantams žmogus, sąžinė ir protas buvo didžiausias priešas“, – sako ji.
1974 metais disidentė buvo sulaikyta ir nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų ir trejiems metams tremties.
Grįžusi į Lietuvą N. Sadūnaitė toliau užsiėmė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidyba ir platinimu, slapstėsi, vis būdavo suimama ir tardoma.
1987 metų rugpjūčio 23 dieną ji su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.
N. Sadūnaitė pripažįsta, kad jai dažnai būdavo baisu.
„Kiekvienas žmogus, jeigu stogas nenuvažiavęs, bijo. Bet va tas tikėjimas, kad reikia... Jeigu ne aš, tai kas? Tie, kur redakcijoje dirbo, buvo daug vertingesni ir reikalingesni Lietuvai ir pogrindžiui“, – sako ji.
Nori vienybės
Guvi ir optimistiška vienuolė šiandien tarnauja Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyne. N. Sadūnaitė sako, kad Lietuvai iškovojus nepriklausomybę pagrindinis jos gyvenimo tikslas buvo pasiektas.
„Norėjau, kad žmogus turėtų sąžinės laisvę ir galėtų pasirinkti taip, kaip Dievas jam davė. Davė protą, sąžinę ir laisvą valią ir to niekas negali prievartauti“, – teigia Laisvės premijos laureatė.
„Aš ir broliams iš KGB vis sakydavau: būtų Lietuva katalikų rankose ir persekiotų ateistus, aš už jus eičiau į kalėjimą. Niekas neturi teisės už įsitikinimus persekioti žmogaus“, – priduria ji.
Lietuvai rengiantis kitąmet minėti 28-ąsias atkurtos nepriklausomybės metines, N. Sadūnaitė šiandien nerimauja dėl realiai neįvykusios liustracijos, socialinės atskirties ir emigracijos.
Ją liūdina ir viešojoje erdvėje juntamas šaltukas Bažnyčiai.
„Aš suprantu tuos žmones. Jie išaugo kitoje atmosferoje, nei aš ir jiems atrodo, kad Bažnyčia yra kažkokia tamsybė, su viduramžiais susijusi. Taip galvoti galima, bet tu priimk, ką tau sako kitas žmogus, ir palaikyk diskusiją“, – teigia vienuolė.
„Ideologiškai mes galime skirtis, mūsų supratimas gali skirtis, bet taip noriu, kad būtų bendras noras, kad Lietuvoje būtų visiems gera“, – tvirtina disidentė.
2016-aisiais ji palaidojo vieną geriausių savo draugių Bronę Kibickaitę, su kuria prieš daugiau nei 60 metų nusprendė tapti vienuole.
Daugelio artimųjų jau netekusi 79 metų N. Sadūnaitė jėgų ir toliau semiasi iš tikėjimo.
„Dievas visais būdais bando tave sustiprinti ir to optimizmo duoti. Aš tikiu, kad taip yra ne tik tikinčiam. Aš tikiu, kad žmogus, kuris yra už tiesą, už gėrį, už sąžinę, kad jis yra už Dievą. Nesvarbu, kad jis jo nepažino“, – sako ji.
