L. Stankūnaitė įkūrė asmeninį interneto puslapyje, kuriame pateikia Lietuvą sukrėtusių įvykių vertinimą, guodžiasi dėl sunkios padėties ir prašo finansinės paramos.
Balsas.lt pateikia neredaguotą išgarsėjusios rezonansinėje byloje 24 metų L.Stankūnaitės kreipimosi tekstą:
„Gerbiami Lietuvos piliečiai,
Žemai lenkiuosi žmonėms nuoširdžiai palaikiusiems mane ir mano šeimą, kuomet tragiškai ir netikėtai praradome mums brangų, artimą žmogų (Violetą Naruševičienę – red. past.) – seserį, dukrą, mamą ir žmoną. Artimo žmogaus netikėta žūtis, tai begalinis skausmas kiekvienai šeimai. Tačiau netekti sveiko, jauno, veržlaus žmogaus, o be to nekaltai apšmeižto ir žiauriu būdu nužudyto, tai nepamatuojamas skausmas mūsų šeimai.
Bylinėtis dėl galimybės auginti savo dukrelę pradėjau nuo 2006 m. gegužės mėnesio. Nuo 1-os civilinės bylos, per 5-ius metus atsirado 4-ios bylos.
Nesu teisėja, kuri gerai išmanytų civilinių bylų nagrinėjimą ir jų subtilybes, kad galėčiau taip sumaniai vilkinti bylų procesą. Mano tikslas yra ne vilkinti procesą, mano tikslas kuo greičiau susigrąžinti dukrelę.
Nesu teisėja su imunitetu, kuris apgintų nuo kiekvieno ištarto žodžio. Tačiau esu motina, kuri turi dukrelę, bet neturi teisės jos auginti. Ir nesvarbu, kad prieš motiną nėra jokių kaltinimų. Pasigendu Lietuvai atstovaujančių Žmogaus teisių gynėjų, kurie gintų mažos mergaitės grubiai pažeidžiamas teises ir interesus.
Ilgoje, sunkioje ir nelygioje kovoje, kasdieniniu savo triūsu ir teisėtvarkos mažais žingsneliais, pamažu pavyksta prisiliesti prie tiesos. Nesiruošiu teisti ir kaltinti pareigūnų, juolab vardinti jų pavardžių Lietuvos žmonėms, ne man tai daryti ir ne man teisti, tam yra teismai. Atvirkščiai, galiu pasidžiaugti, kad yra labai daug atsakingų ir puikiai savo darbą atliekančių pareigūnų. Tačiau nepaneigsi, kad teisėsaugos sistemoje yra ir aplaidžiai dirbančių pareigūnų.Kad ir manęs neištiktų mano sesers likimas, tenka gyventi taip kaip gyvenu dabar, kad dar viena mergaitė neprarastų savo mamos.
Šiuo metu vyksta teisminis procesas, kuriame policijos atstovai dėl savo aplaidaus darbo inicijavo šios išgalvotos „Pedofilijos“ istorijos pradžią. Pareigūnai neatlikę jokių tyrimų išdavė D.Kedžiui asmeniškai prašant pažymą, kurioje konstatavo, kad – „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami mano tėvelių ir mano namų gyvenamu adresu“.
Kovoju vardan teisybės, nekaltai nužudytos sesers atminimo ir savo dukrelės susigrąžinimo. Žinau tiesą ir žinau, kad esu teisi. Nors esu mažas žmogus ir neturiu įtakingos teisininkų šeimos, tačiau žinau vieną nepaneigiamą faktą, kad teisybei reikalingi faktai – faktai ir tik faktai. Tiesos nepakeisi, kad ir kaip kažkam būtų naudinga.
Šiuo sunkiausiu mano gyvenimo periodu teko patirti ne vieną sunkų išgyvenimą. Visų pirma palaidoti vienintelę mylimą seserį. O kad ir manęs neištiktų mano sesers likimas, tenka gyventi taip kaip gyvenu dabar, kad dar viena mergaitė neprarastų savo mamos. Be galo sunku gyventi, kai žinai, kad tavo sesers dukrelė būdama vos 9-ių neteko savo mamos. Neteko ne dėl to, kad jos mamytė buvo pasiligojus, o dėl to, kad jos mamytę nužudė ŠALTAKRAUJIS ŽMOGŽUDYS.
Be tragiškos sesers žūties ne ką mažiau širdį veria ir kitas skausmas. Skausmas, kai netenki galimybės auginti savo vienintelės dukrelės. Prarandi galimybę matyti kaip ji auga, išmoksta pirmąsias raideles. Skaudu kai tavo vaikas neturi nei saugumo, nei džiaugsmo, nei ramybės pojūčio, kurį vaikui gali suteikti tik jo MAMA.
Būsiu be galo dėkinga visiems, galintiems padėti mums su dukrele pradėti gyvenimą iš naujo, statant jį nuo pačių pamatų.“
