Nors po karo Gruzijoje Ukraina ir Baltijos šalys ėmė garsiau kalbėti apie Rusijos keliamą pavojų, Lietuvoje didžiausia rizika šiandien yra vidaus nestabilumas ir nesutarimai, įsitikinęs Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Laimonas Talat Kelpša.
Pergalė Briuselyje?
- Viešojoje erdvėje Lietuvą imta vadinti išsišokėle ES - prisimenamas veto pavasarį dėl ES ir Rusijos derybų, šį mėnesį Vilnius vėl vienintelis garsiai nepritarė tų derybų atnaujinimui. Ar teisinga tokia kritika ir kodėl Lietuvai nepavyksta rasti sąjungininkų?
- Pastarajame ES ministrų susitikime Lietuvos pozicija rėmėsi faktais - okupacinė kariuomenė iš Gruzijos neišvesta, net neatitraukta į rugpjūčio 7-osios pozicijas, kaip reikalauja tarptautiniai susitarimai. Mūsų nuomone, pasakyti poziciją, pagrįstą faktais, nėra joks išsišokimas. Daugiau niekas to pasakyti nesiryžo, todėl nenorėjome, kad būtų įspūdis, jog ES numoja ranka į įvykius Pietų Kaukaze. Juolab ir diplomatinės technikos požiūriu ES ministrų susitikime buvo ne balsuojama, o keičiamasi nuomonėmis, todėl vadinti Lietuvos poziciją vetavimu - šiek tiek perdėta.
Laikytis savo pozicijos iki galo ES nėra jau tokia reta išimtis. Galbūt užsienio reikaluose - rečiau, bet ir čia pasitaiko. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje viena ES šalis - Olandija - nepritarė ES susitarimui su Serbija dėl glaudesnių santykių, nes manė, kad Serbijos Vyriausybė nepakankamai bendradarbiauja su tarptautiniu teismu nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje ištirti. Ar tai pakeitė Lietuvos požiūrį į Olandiją, ar Lietuvos apžvalgininkai ją pavadino išsišokėle? Nereikia mums patiems įsikalbėti kompleksų ir būti šventesniems už Romos popiežių.
- Kritikuojama, kad Lietuvos pozicija yra nenuosekli - nevykstant deryboms ir nesant ES bei Rusijos naujos sutarties ES tikrai negalėtų kalbėti vienu balsu su Rusija, kaip nuolat prašo Vilnius, padaugėtų dvišalių susitarimų...
- Nelabai aišku, kas ir kodėl perša mintį, kad jeigu nėra derybų - nėra bendros ES nuomonės. ES kitados turėjo labai aiškią nuomonę dėl Rusijos veiksmų Čečėnijoje. Paskui buvo Komisijos parengti siūlymai dėl Kaliningrado srities vystymo, dar vėliau - Keturių erdvių susitarimas. Tada apie naujas derybas kalbos dar nebuvo.
O dvišaliai susitarimai su Rusija, matyt, bus pasirašomi ir vykstant deryboms dėl partnerystės susitarimo, ir jam įsigaliojus. Jie išnyks tik tada, kai įsigalios Lisabonos sutartis, kai atsiras ES „užsienio reikalų ministras“ ir valstybės narės savanoriškai paskirs savo kompetencijas užsienio politikos srityje bendroms institucijoms.
Pagrindinė rizika - vidaus nesutarimai
- Po karo Gruzijoje imta kalbėti, kad po jos eilė gali ateiti Krymui Ukrainoje, vėliau - ir Baltijos šalims. Ar matote padidėjusį pavojų iš Rusijos, provokacijų grėsmę?
- Manome, kad šiuo metu karinė Rusijos grėsmė Baltijos regione nėra labai reali. Tiesa, įvairiais pareiškimais apie papildomos ginkluotės dislokavimą prie mūsų sienų galbūt siekiama išprovokuoti Baltijos šalis ir Lenkiją, kad imtume dar labiau nerimauti dėl savo saugumo, pradėtume ginkluotis ir taip suteiktume Rusijai pretekstą pateisinti savo pačios ginklavimąsi...
Ir Ukrainoje, ir Baltijos šalyse pagrindinė rizika šiandien yra vidaus nestabilumas ir vidaus nesutarimai. Įrodėme galį atremti išorines grėsmes - 1990 m. atlaikėme energetinę blokadą, vėliau - Rusijos rinkų netektį. Sunku nuspėti, kaip tos išorinės grėsmės pasireikštų ateityje, bet sukaupta istorinė atmintis yra labai svarbi.
Didžiausia problema yra viduje - kai kairė nežino, ką daro dešinė, kai institucijos kovoja dėl savo statuso, nėra aiškiai apibrėžti valstybės interesai ir neleidžiama jų sujungti į visumą. Deja, Lietuvoje pastangos slopinti šį procesą yra ne tik kryptingos, bet dažnai atrodo, kad ir sisteminės.
„Energetinio saugumo problemas turime spręsti patys“
- Vienu didžiausių pavojų Lietuvai laikoma energetinė priklausomybė, šalies vadovai nuolat kelia energetinių šaltinių diversifikavimo klausimą.
- Energetinio saugumo klausimams daugiau dėmesio galėtume skirti mes patys. Prisimenu 2006 m. diplomatų suvažiavimą, skirtą energetinio saugumo problematikai, kuriame buvo kalbėta ir apie energijos taupymą, ir apie atsinaujinančios energetikos perspektyvas. Buvo parengtos ir paskelbtos suvažiavimo išvados, jos išplatintos valdžios institucijoms.
Šiandien galime klausti - kas atsitiko, kad nieko neatsitiko? Matomas tik vienas ryškus poslinkis - šiandien daug tiksliau suprantame Lietuvos energetikos padėtį ir tai, kad tik patys galime spręsti iš to kylančias saugumo problemas.
Sprendimas statyti naują atominę elektrinę yra teisingas, jis padės Lietuvai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Labai svarbu įtraukti valstybes kaimynes - tai leistų spręsti elektros tiltų statybos klausimus, garsiau kalbėti apie saugumo problemas ES ir tikėtis didesnio ES solidarumo.
Vertybės prieš pinigus
- Neretai girdimi verslininkų skundai, kad nedraugiška Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu kenkia verslui toje šalyje. Ar pagrįsta tokia kritika?
- Be abejo, neatsakinga būtų teigti, kad politika neturi įtakos verslui.
Bet šiandien verslo santykiai tiek su Baltarusija, tiek su Rusija plėtojasi sėkmingai. Šiemet eksportas į Rusiją gali pasiekti 8 mlrd. litų.
Sveikiname ir padedame verslininkams, einantiems į Rusiją, Baltarusiją ar Ukrainą, bet ir jie turi įvertinti rizikas - ne tik ekonomines, bet ir politines. Būtų neatsakinga reikalauti, kad valstybė savo užsienio politiką koreguotų pagal kurios nors vienos įmonės, kad ir kokia didelė ji būtų, pelno maržas. Negi turime nustoti reikalauti išsiaiškinti, kur dingo mūsų verslininkas Stanislovas Jucius, nebereikalauti, kad liautųsi mūsų vežėjų diskriminacija ar kad būtų išduoti Sausio 13-osios, Medininkų žudikai?
Vaidotas Beniušis
