Pasitikdami gražiausią pavasario šventę, apie Velykų šventes, jų papročius ir mūsų gyvenimo vertybes kalbėjomės su profesoriumi etnologu Libertu Klimka.
Nesipykite ir nepavydėkite
Velykos siejamos su daugeliu papročių, kurie šiandien jau gerokai primiršti. Gal galėtumėte priminti įdomesnius?
Liaudiški Velykų papročiai mūsų krašte nuo seno buvo saviti ir šiek tiek skyrėsi nuo kitų krikščioniškų tautų papročių. Kaip žinoma, didžioji pavasario šventė trunka devynias dienas. Kaime sakydavo, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Negalima ir ko nors skolintis ar kitam skolinti, nes kitaip laimė išeis iš namų.
Didįjį šeštadienį žmonės eidavo iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – Velykų ugnies. Įkūrus krosnį atneštąja buvo kepami velykiniai pyragai ir verdami marginti skirti kiaušiniai.
Prisikėlimo mišių daugelyje Lietuvos vietų žmonės pernakt laukdavo bažnyčioje. Nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėlių kipšiukų arba žydelių pokštai. Kristaus karstą saugodavo jauni vyrai, pasipuošę savo darbo uniformomis. Žemaitijoje, Viduklėje, Nemakščiuose ir kitur buvo net bažnytinis lėlių marionečių teatras, vaidinantis Kristaus kančių kelią.
Džiugus išaušdavo Velykų rytmetis. Sakydavo, kad net tekėdama saulė šoka, o vėjo kryptis pranašauja būsimus vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo. Buvo manoma: kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai gerai seksis.
O jau pavakarę per kaimą patraukdavo lalautojai – vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, lydimais dainų ir muzikos.
Saugokime, ką turime
Ką geriausiai iš šių papročių, kurie nyksta arba keičiasi, esame išsaugoję?
Natūralu, kad dauguma ankstesnių papročių išnyko, užsimiršo, nes jie prarado aktualumą. Dauguma jų buvo susiję su žagre, dalgiu, arkliu, o šiandien dirbame jau kompiuteriu. Tapome miestiečiais, o anuomet buvome kaimiečiai. Tiesa, visais laikais aktualūs lieka dvasiniai dalykai, kurie yra įdomiai įsiterpę į papročius.
Visi papročiai šlifuoti šimtmečiais ir pritaikyti prie bendruomenių gyvenimo. Jie skatina draugiškumą, pagalbą vienas kitam. Pavyzdžiui, paprotys keistis margučiais ragina dalytis džiaugsmu. Ypatinga juk ir pati Velykų šventė. Pirmoji Velykų diena – galbūt truputį uždaresnė šventė, kai būnama su šeima, o antroji diena nuo seno būdavo laikoma kaimo ir miestelio švente.
Svarbus ir Atvelykis. Tai diena, kai visi giminės vieni kitus lanko ir dalijasi tuo, ką turi. Svarbiausia – džiaugsmais. Šiandien dalį papročių, kurie netenka prasmės, mums vertėtų išsaugoti kaip žaismės dalykus. Istorija rodo, kad netekę savų papročių ir ritualų žmonės juos pradeda skolintis iš kitų tautų. Taip Lietuvoje atsirado Valentino diena, Helovinas, Vilniuje bandyta švęsti net Šv. Patriko dieną.
Kiaušinis – pasaulio modelio simbolis
O kaip jūs švenčiate Velykas? Kaip skiriasi šiandieniniai papročiai nuo tų, kurie buvo jūsų vaikystėje?
Jie pakito nesmarkiai, nes augau mieste, o apie kaimo kultūrą težinojau iš tėvų pasakojimų, iš to, ką jie prisimindavo iš savo vaikystės. Šiandien tą, ką man pasakojo tėvai, jau pasakoju savo anūkams. Tokiu būdu ir perduodamos tradicijos.
Stengiamės Velykas švęsti kaime, arčiau gamtos. Šįmet, kaip ir kiekvienais metais, su anūkais marginsiu margučius. Paskui juos daušime prie stalo. Per Velykų pusryčius gersime pavasarinę medžių sulą.
Vėliau margučius ridensime: turime gražių tautodailininkų išdrožinėtų įrankių, lovelių margučiams ridenti. Esu ne kartą aiškinęs anūkams, kad margutis – tai pasaulio modelio simbolis. Juk visi žmonių margutyje perteikti ornamentai turi kokią nors prasmę.
Neištrinkite istorinės atminties
Kai kurie etnologai Velykas vadina džiugiausia metų švente. Kodėl būtent Velykas, o ne, tarkime, Kalėdas?
Žmogaus dvasia kartoja tai, kas vyksta gamtoje. Kaip ir gamtoje, taip ir žmogaus pasąmonėje glūdi gyvybės atgimimas. Tarsi kažkas užkoduota mumyse, kad taip maloniai ir džiaugsmingai sutiktume pavasarį, užmirštume net savo ligas, negalias, nesėkmes.
Ko palinkėtumėte žmogui, kaip dvasingai būtybei, Prisikėlimo šventės proga?
Mūsų tautos išlikimo sąlyga yra tautos kultūros puoselėjimas. Kad lietuvių tauta išliktų, privalome mylėti savo kalbą, papročius ir dar turėti istorinę atmintį. To ir linkėčiau mums visiems.
Ar tikite mūsų tautos atgimimu, jos prisikėlimu?
Vis dėlto tikiu, nes matau daug gražaus jaunimo, kuris neabejingas tautos ateičiai. Ir tarp savo studentų matau daug šviesių jaunuolių, kurie perims mūsų estafetę. Tai, kad šiandien išsivaikšto tauta, – liūdnas faktas, bet, manau, laikinas. Tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus laikais prognozės dėl lietuvių tautos likimo buvo dar pesimistiškesnės. Vis dėlto atsirado žmonių, kurie netikėjo tomis prognozėmis ir darė viską, kad Lietuva atgimtų.
Manau, kad praeis kiek laiko ir jaunoji mūsų karta ras savyje jėgų atgimti iš naujo. O mes, kol dar turime jėgų ir sveikatos, bandysime ją auginti šia dvasia.
TIK FAKTAI
Velykos – kilojama šventė, švenčiama pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.
Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Mūsų protėviai tuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių.
Protėviai Velykas švęsdavo kaip gamtos atbudimo šventę. Įsigalėjus krikščionybei, šventė pradėta tapatinti su Kristaus prisikėlimu.
E. Žvirblienė
