Netrukus Lietuva minės 23-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, skambės daugybė sveikinimo kalbų ir pamąstymų, kaip ir kur eina mūsų visuomenė, bet kartais per šventišką šurmulį ir pompastiką taip ir lieka neatsakyti labai paprasti klausimai.Vienas jų – kas iš tiesų yra pilietiškumas, kurį kiekvienas gali suvokti savaip. Bet kartu tai sąvoka turinti jėgą vienyti ir įkvėpti.
Neseniai į vienos konferencijos dalyvius kreipęsis politikas ir filosofas Leonidas Donskis itin jauno amžiaus auditorijai atsakė į šiomis dienomis itin dažnai užduodamą klausimą – kas yra pilietiškumas?
„Aš į šį klausimą pasistengsiu labai paprastai atsakyti. Įsivaizduokite, kad mums kas nors užduoda klausimą, ar galime šį pasaulį nors truputėlį pakeisti? Ir tada imame galvoti, kas tie svarbūs žmonės, kurie pasaulį galėtų keisti? Pirmas atsakymas, kuris šauna į galvą, kad tai galėtų būti valstybės veikėjai, mokslininkai, verslo elitas, ypatingi diplomatai... Taip, viskas teisingai, bet juk tuo pat metu pagalvojama ir apie tai, kad kažkas pasaulyje viską pradeda, juk ir diplomatai, ir valstybių veikėjai kažkada buvo labai jauni žmonės ir jie taip pat turėjo sau atsakyti į klausimus, ar jie tiki, kad ką nors gali pakeisti.“
Viskas prasideda nuo svajonės
L. Donskis savo kalboje pabrėžė, kad pasaulį gali pakeisti tik tie žmonės, kurie svajoja, o tie, kurie svajonių neturi, savo gyvenime nepakeičia nieko: „Reikia turėti viziją, svajonę, norą, kad kas nors būtų kitaip – ne taip, kaip yra dabar.“
Filosofo teigimu, diskusiją apie tai, kas yra pilietiškumas reiktų pradėti nuo to, kad visų pirma tai yra neabejingumas: „Galima priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, per daug dėl nieko neprotestuoti ir manyti, kad „kodėl aš turiu ką nors daryti, juk ir be manęs yra labai daug žmonių, kurie yra atsakingi“. Atsakingi būna specialistai ar dar kas nors, bet esama ir kitos pozicijos – jei ne aš, tai kas?“
Anot L. Donskio, tai suvokus, nutinka paprastas dalykas, jei žmogus nebijo svajoti, anksčiau ar vėliau pajunta, kad jo svajonė svarbi ne tik jam vienam: „Atsiranda ir daugiau žmonių, kuriuos ši svajonė gali paveikti.“
Pranešėjo teigimu, vis dažniau vartojama sąvoka „pilietinė visuomenė“. „Tai atsakingų žmonių bendruomenės, kurios tiki, kad yra įsipareigojusios savo šaliai, tautai, visuomenei ir kurios nesijaučia abejingos. Žmogus, kuris atsisako galimybės pakeisti pasaulį tikėdamas, kad yra už jį daug galingesnių jėgų, kurios už jį viską nuspręs, nėra sąmoningas pilietis. Sąmoningas pilietis – tai žmogus, kuris tapatinasi su tam tikra vieta. Kai miestas, šalis visų pirma yra jo šalis. Antras labai svarbus dalykas – netikėjimas, kad „tu nieko nereiški“, - kalbėjo L. Donskis ir pridūrė, kad nors auditorijai ir gali pasirodyti, kad prieš juos kalba gerokai vyresnis žmogus, bet būdamas jaunas jis labai dažnai bandydavo atsakyti į klausimą – kas pajėgus pasaulyje ką nors pakeisti?
„Didvyrių“ laukimas – saviapgaulė
„Universitete, teatre ar kokioje kitoje grupėje, atrodo, turi būti tie „didvyriai“, kurie ims ir kažką nuspręs, o aš viso labo tik liaudies žmogus. Bet gyvenime teko išmokti pamoką, kad jei pats nieko nedarai, tai niekas ir nevyksta. Reikia bent jau pradėti kalbėti apie tai, kad yra svarbu ir tai jau bus pradžia. Svarbu yra tai, kad jei šalia jūsų yra neteisybė - kas nors yra žeminamas, kažkas yra neteisingas, rodoma nepagarba jūsų aplinkos žmonėms - ir nieks to neįvardys ir visi tyliai kentės, patikėkite, niekas nuo nepasikeis“, - kalbėjo L. Donskis ir pridūrė, kad vien drąsa kalbėti, visuomenės atvirumas, jau duos rezultatų.
L. Donskis prisiminė istoriją, kuri labai vaizdžiai įrodo, kad kartais žmogui labai sunku patikėti, kad nuo jo viskas priklauso: „Antrojo pasaulinio karo metais Europoje buvo daug labai dramatiškų situacijų, kuomet jauniems žmonėms nebuvo aišku, ką jie turi daryti – ar jie pakankamai suaugę, kad eitų priešintis naciams, ar dar yra pernelyg jauni. Prancūzijoje, pas garsų filosofą Žaną Polį Sartrą jaunas žmogus atėjo patarimo, ką jam daryti, nes Prancūzija yra pavojuje, naciai ją užėmę – „Esu patriotas, noriu eiti kovoti dėl savo šalies, bet turiu namuose sunkiai sergančią motiną, kuria nėra kam pasirūpinti, tai ką man daryti?“. Filosofas žvilgtelėjęs į jaunuolį šiam atsakė, kad jei jis mano, jog šis žino atsakymą, tai labai klysta. „Tu turi pasirinkti, esi laisvas ir tai tavo pasirinkimas. Pasaulyje nėra nurodančių ženklų“, - sakė Ž. P. Sartras. Noriu jums pasakyti, tai gera, ar bloga naujiena, bet pasaulyje iš tiesų nėra nurodančių ženklų. Jums gyvenime daugybę kartų kils klausimų, ką daryti, ir patikėkite, į juos niekas neatsakys. Jūsų mokytojai jus moko tapti laisvais žmonėmis: kol jums yra pasakoma, ką turite daryti, tai reiškia, kad dar esate vaikai, o kai ateitina akimirka, kai leidžiama nuspręsti pačiam, tai reiškia, kad pasaulis yra prieš jus ir jūs turite daryti savo pasirinkimus“, - moksleiviams kalbėjo L. Donskis.
Kiekvienas žmogus reiškia labai daug
„Pilietinės visuomenė, tai laisvų žmonių, kurie nebijos pasirinkti ir įsipareigoti, visuomenė. Jei žmonės bijo pasirinkimo, ar mano, kad kažkas kitas tai turi padaryti, vadinasi jie apgaudinėja kitus ir patys save, nes niekas neateis ir nieko už mus pačius neparinks. Reiktų kelti klausimą, ką šiandien galime padaryti, kad pasaulis keistųsi, o klausimas, kurį turime užduoti labai paprastas – ar tu tiki, kad aš kažką reiškiu? Kiekvienas žmogus reiškia labai daug. Niekada netikėkite tuo, kad žmogaus vertę galima išmatuoti jo amžiumi, pasiekimais ar gebėjimais. Prieš jus gali stovėti pasaulio čempionas, daugybės knygų autorius, bet tai tikrai nereiškia, kad jis yra drąsesnis, kilnesnis žmogus už jus. Patikėkite, galima būti labai talentingam ir nė piršto nepajudinti dėl savo šalies“, - kalbėjo filosofas ir pridūrė, kad esama ir kito varianto, kai žmogus jaučiasi išduodantis savo profesiją, etiką, moralę, jei nesirūpina tuo, kas vyksta su šalia esančiais žmonėmis.
„Tie, kurie svajoja, jie pasaulį ir keičia“, - kalbėjo moksleiviams L. Donskis ir čia pat uždavė klausimą: „O ką reikia daryti, kad žmonėse augtų tas pilietinis jausmas, jog savo šalį galima padaryti geresnę, oresnę ir jos piliečių teisės būtų labiau gerbiamos? Pradžia būtų atsikratymas įsitikinimo, kad pasaulyje yra stebuklingų jėgų - yra žmogus, jo laisvė ir jo įsipareigojimas.“
