Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
jau tik ne leonidui (breznevui?),prakutusiam is evroparlamentaro algeles, aiskin tas savo pseudofilosofijas. Prisitaikeliskumas grynas...
Ateik į eiseną, p. Donski, juk esi lietuvis, o gal ir nebe? Kam gi reikalinga praskolinta, nuvertinta savų? Geriau nunyksta su turtinga tautos istorija tauta ir duokim keliam kitiems bereikšmiams, iškrypusiems nuo nebesuvokimo realybėje. Tai dar kartą klausiu- ar tu tikrai lietuvis?
skaitant komentarus darosi akivaizdu, kad kiauragalvių "nacional-patriotų" daugėja, nors greičiausiai čia tie patys keli etatiniai, kurie ne už dyką formuoja pusgalvių Lietuvos įvaizdį, taip apsimesdami patriotais gana sėkmingai naikina ne tik bendražmogiškas vertybes, bet ir patį lietuviškumą.
Prof.Donskiui: sapienti sat - protingas kitatautis ar kitakalbis supras, ką reiškia "Lietuva lietuviams, lietuviai - Lietuvai". Nesuprantantys - tegu pamąsto. Nepakenks, oi nepakenks. Jei lietuvis kokioj Prancūzijoj išgirstų ką nors panašiai - net nesugalvos prorestuoti. Dar siūlau pagalvoti, kokia visuomenės grupė sunerimo dėl "nacionalizmo" labiausiai.
Citata: „Žinoma, būdamas liberalas aš būčiau už tai, kad tokios grupės būtų draudžiamos“.
Griūk vietoje. Liberalas už kitaminčių eitynių draudimą. Ar neprieštarauja tai pačiai liberalizmo dvasiai, pone Donski?
Griūk vietoje. Liberalas už kitaminčių eitynių draudimą. Ar neprieštarauja tai pačiai liberalizmo dvasiai, pone Donski?
Tu apgailetinas,nusileisk ant zemes.Klausiausi tavo sapaliojimu Londone.
kurie rusų ir lenkų "patriotai" aukojo gyvybes už Lietuvą? Aš girdžiu ir matau šiandienos Lietuvoje vien jų neapykantos apraiškas. Kur tie mistiniai slaviškos kilmės "patriotai"?
Yra tokia patarlė ar posakis: bijome tų, kurių nepažįstame. Nebijokime, nedrauskime, susipažinkime. Viskas gyvenime civilizuotėja, radikalizmo - mažėja., susivėlę tampa labiau sušukuoti, nepraustaburniai - apsiprausia. Tikėkimės... Juk taip yra, bus? Tie žmonės, kurie šiandien žingsniuos gatvėmis yra mūsų bendrapiliečiai. Jų neuždrausi, neuždarysi, neuždaužysi, nesunaikinsi, jie kaip vanduo, kuris teka. "Būk labiau lietuvis", "pirk prekę lietuvišką" - šūkiai, kurie tapo mūsų kasdienybe, kaip ir "kuo Europoje bus mažiau Rusijos, tuo daugiau JAV". Apie jokį grynakraujį etniškumą nekalbama, o žurnalistai (R.Miliūtė) ir politikai (A.Zuokas) dar ir manipuliuoja įterpdami žodį TIK (tik lietuviams). Šūkio pirma dalis - daugiaprasmė, sako, kad yra ir antra, tačiau į daugelį reiškinių reikėtų žiūrėti lengviau, šmaikščiau, neįsitempus. Ar labai blogai, jei Lietuvoje žmogus pasijus labiau lietuvis (etninė kilmė - nesvarbi)? Mes esme Lietuvos politinė tauta, būkime labiau lietuviais :)
Dauguma Lietuvių galvoja lygiai taip, kaip aš čia rašau. Tik jie kol kas vis dar bijo tai garsiai pasakyti. Bet ši baimė greit praeis - kaip praėjo ir sovietinėje imperijoje... :)
Ir taip, kaip aš, mano toli gražu ne tik Lietuviai, bet ir daugybė žmonių visame pasaulyje - net pačiuose atokiausiuose mūsų planetos kampeliuose, pvz. Jukatano džiunglėse.
Paskaitykite:
Subkomandantė Markosas: Ketvirtasis pasaulinis karas jau vyksta - tai karas prieš Žmoniją
Karas baigėsi, karas tęsiasi
Įprasta kalbėti apie du pasaulinius karus. Tačiau jų pabaiga nereiškė taikos įsigalėjimo.
Po Antrojo pasaulinio karo iš karto prasidėjo Trečiasis. Tiesa, jis dažniausiai vadinamas Šaltuoju, tačiau pagal visus požymius tai buvo tokio pobūdžio karas, kaip ir anksčiau vykusieji.
Žinoma, kiekvienas naujas karas yra kitoks, nes keičiasi situacija. Tačiau pasaulinio karo ypatybė – jis pranoksta vienos ar kelių nacionalinių valstybių ribas, jo metu siekiama užimti priešo teritoriją ir ją savaip pertvarkyti.
Trečiasis pasaulinis karas baigėsi sulig Berlyno sienos griūtimi, kai pasaulis tarsi prarado dvipoliškumą.
Kapitalizmas ir rinkos ideologija, regis, akivaizdžiai nugalėjo.
Tačiau iš tiesų karas nesibaigė. Vyksta naujas pasaulinis karas. Šį kartą tai karas prieš visą žmoniją.
Kaip ir visi karai, jis siekia pasaulio perdalijimo. Naujas pasaulio padalijimas reiškiasi kaip turtų koncentracija ten, kur yra turtų, ir skurdo koncentracija ten, kur yra skurdas.
Kiekviena valstybė, kiekvienas miestas, kiekvienas žmogus tampa mūšio lauku. Vienoje pusėje kovoja neoliberalizmas, naudodamasis sudėtingomis ir galingomis struktūromis, kitoje – žmogus.
Tiesa, yra žmonių, kuriuos tenkina tai, jog jie tapo tik vienu skaičiumi Pinigų Valdžios biržoje.
Yra žmonių, kuriuos tenkina vergo padėtis. Karjeros kopėčios labai primena grandinę, kuria esame pririšti. Yra žmonių, kurie džiūgauja, jog parsiduoda ir gali tenkintis trupiniais nuo šeimininko stalo. Visose pasaulio vietose yra žmonių, kurie patenkinti tuo, kas yra.
Visame pasaulyje yra vyrų ir moterų, kurie nustoja būti žmonėmis ir tampa tik sraigteliais globalioje rinkoje.
Tačiau visame pasaulyje yra ir paprastų vyrų bei moterų, kuriems nėra tas pat, kurie nusiplėšia valdžios pasiūtą konformizmo rūbą ir sako BASTA (gana).
Paradoksalu, kai jau Pinigų Valdžia tarsi pasiekia galios apogėjų, kai niekas nėra toks galingas, kad ją įveiktų, staiga įvairiose pasaulio vietose atsiranda paprastų žmonių, kurie sako „ne“ ir tampa jai nepavaldūs.
Neoliberalizmas ir socialinė neteisybė
Dabar vykstančio pasaulinio karo kitas pavadinimas – globalizacija, o jos ideologinis pamatas, jos religija – neoliberalizmas.
Globalizacija – tai rinkos universalizacija, kuriai žmonija tik trukdo. Visa, kas žmogiška, trukdo rinkos universaliam triumfui ir turi būti pašalinta iš kelio.
Taigi mes visi – indėnai, ne indėnai, žmogaus teisių gynėjai, mokslininkai, menininkai, intelektualai, mokytojai - esame kliūtis. Kiekvienas, kuris teigia esąs laisvas.
Vienas iš neoliberalizmo mitų tvirtina, kad ekonominis augimas skatina geresnį gėrybių paskirstymą ir didina užimtumą. Tai melas.
Lygiai taip pat kaip karaliaus valdžios didėjimas nesuteikia didesnės valdžios jo vasalams. Finansinis absoliutizmas nesukuria daugiau laisvės, nesukuria naujų darbo vietų.
Priešingai, jo padariniai yra skurdas, nedarbas, prastėjančios darbo sąlygos. Galbūt pasaulyje dar niekada nebuvo pagaminama tiek daug prekių, nebuvo sukurta tokių modernių gamybos mašinų, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad pasaulyje dar niekad nebuvo tiek skurdo.
XX amžiaus 6-7 dešimtmetyje skurdžiais, pagal Pasaulio banko kriterijus, buvo 200 milijonų žmonių. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje tokių buvo jau 2 milijardai.
200 turtingiausių pasaulio firmų valdo turtą, kuris lygus ketvirčiui viso pasaulio turto.
Turčiai turtėja, skurdžiai skursta. Tik turčių darosi vis mažiau, o skurdžių - vis daugiau.
Socialinė nelygybė didėja.
Ar tai ir yra rojus, kurį mums paruošė neoliberalizmas?
Globalizacija skatina migraciją. Pastaroji pasiekė nematytą mastą. Daugėja žmonių, kurie neturi šaknų, tik persikėlimo košmarą atmintyje.
Daugėja žmonių, kuriuos visą gyvenimą persekioja svetimumo jausmas, į kuriuos vietiniai, kaimynai žiūri kaip į vagis, atvykusius atimti jų duonos kąsnio. Priešiškumas tik didėja.
Kartu vyksta valdžios ir nusikalstamo pasaulio susiliejimas. Turto valdžia elgiasi kaip nusikalstama grupuotė, jaučiasi esanti aukščiau įstatymų, elgiasi taip, tarsi valstybė būtų jos koncernas.
Valdžia išpažįsta neoliberalizmą ir kliedi apie ekonominį augimą, o valstybė atsisako paskutinių prievolių piliečiams.
Globalizacijos kabarete galime stebėti nacionalinės valstybės striptizą, kurio metu pastaroji nusimeta paskutinius savo įsipareigojimų rūbus. Galiausiai neliko nieko, išskyrus vienintelę funkciją – represyvią.
Valstybė, perdavusi visą savo finansų tvarkymą transnacionalinėms korporacijoms, tarptautiniams fondams, nebeturi net galimybės amortizuoti skirtumų tarp skirtingų grupių.
Natūralu, kad, užuot skyrusi lėšas viešajam gėriui, valstybė vis daugiau lėšų skiria represinio aparato stiprinimui. Nes jos svarbiausias uždavinys – kontroliuoti visuomenę.
Karas su nacionaline valstybe
Pirmoji stambi kliūtis globalizacijos kelyje – nacionalinė valstybė. Reikia sunaikinti viską, kas daro valstybę „nacionalinę“ - kalbą, kultūrą, ekonomiką, politinę struktūrą ir socialinį audinį.
Turime pripažinti, kad nacionalinės valstybės šiandien primena kvailį, paleidusį šūvį šarvuotame kambaryje. Šis šūvis – tai globalios tvarkos kūrimas. Dabar kulka atšoka nuo sienų ir naikina patį šaulį. Ji nenurims, kol šis nebus sunaikintas.
Nacionalinės kalbos globalizacijos kuriamam pasauliui jau nereikalingos, būtina įtvirtinti naują universalią kalbą.
Ne, tai net ne anglų kalba, kaip galėtų atrodyti - tai informatika. Visas kalbas reikia suvesti į vieną modelį, kurio pamatas informatika.
Taip pat ir visos kultūrinės ypatybės, kurios daro daną danu, vokietį - vokiečiu, italą - italu, meksikietį - meksikiečiu, turi būti sunaikintos, nes jos trukdo globalizacijai.
Svarstoma jau ne tai, kaip sukurti rinką prancūzams, rinką anglams, bet kaip sukurti bendrą rinką, kurioje visi, nepriklausomai nuo to, kur gyvename, galėtume vartoti tuos pačius produktus, o patys elgtumėmės kaip pasaulio, o ne savo valstybės piliečiai.
Visa tai, kas netinka rinkos ir informatikos logikai, yra naikinama.
Ypač tai drastiška Europoje, kur valstybės turi senas kultūrines tradicijas. Ekonominiai klausimai dabar jau sprendžiami pasauliniu lygiu ir jokios autonomiškos valstybių ekonominės struktūros nebereikalingos.
Ar yra, pavyzdžiui, Europoje likę didžių politikų, kurių nuomonė ką nors reiškia?
Esu įsitikinęs, kad svarbiausi politiniai veikėjai šiandien yra Tarptautinis valiutų fondas, bankininkai.
Karo su nacionaline valstybe metu į draiskalus suyra ir socialinis audinys.
Buvusią socialinę pusiausvyrą konkrečios visuomenės viduje keičia atskirų grupių, tokių kaip lesbietės, gėjai, migrantai, gynimas.
Pasaulyje bandoma įtvirtinti tik vieną gyvenimo būdą. Pagrindine pramoga turi tapti informatika. Pagrindine žmogaus vertybe tampa savo kreditinių kortelių skaičiavimas, gamybinės bei vartotojiškos galios didinimas.
Globalizacija ir žmonija
Didysis paradoksas yra tas, kad globalizacija nepaverčia pasaulio viena visuma, tačiau jį suskaldo į daugybę fragmentų.
Užuot atradę vis daugiau bendrybių, žmonės atranda vis daugiau skirtumų. Didėja įvairiausių mažumų skaičius.
Kiekvienas jaunas žmogus turi savo mėgstamą grupę, savo gyvenimo sampratą, pavyzdžiui, kiekvienoje valstybėje yra savų pankų ir skinhedų. Skirtumų dabar tik daugėja.
Blogiausia, kad šiandien jaunam žmogui nesiūloma pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti šalia skirtumų bendrumus. Jam siūloma žiūrėti tik į savą veidrodžio šukę. Taip valdžiai lengviau valdyti.
Pasaulinė rinka siekia paversti pasaulio teritorijas ne valstybėmis, bet prekybos centrais.
Galima keliauti iš šalies į šalį ir atrasti tų pačių produktų. Jau nėra skirtumo tarp Sen Kristobalio ir Paryžiaus. Niveliavimas ir skaidymasis vyksta vienu metu.
Tai nacionalinių valstybių pabaiga. Ne tik jų. Tai pabaiga ir jas sudarančių žmonių.
Visa, kas tėra svarbu – tai rinkos dėsniai. Jie nustato tavo vertę. Kiek gali pagaminti, kiek gali suvartoti, tiek ir tesi vertas.
Orumas, pasipriešinimas, solidarumas – tai trukdo rinkai. Žmogus paverčiamas gamybos ir vartojimo mašina. Jis nenaikinamas tiesiogiai, bandoma sunaikinti bet kokį jo žmogiškumą.
Būtent todėl sakau, kad Ketvirtasis pasaulio karas – tai kova prieš žmoniją.
Dalis žmonių – skurdžiausiose regionuose – naikinami fiziškai, atimant iš jų pragyvenimo pagrindą.
Kiti – naikinami netiesiogiai, ištrinant iš jų visa, kas savita ir paverčiant juos rinkos sraigteliais, įteigiant, kad viltis, didvyriškumas, orumas – tai praeities dalykai, kurie jau esą seniai pralaimėjo.
Zapatistai dalyvauja Ketvirtajame pasauliniame kare. Jie kaunasi žmogaus pusėje ir yra įsitikinę, kad skirtingose pasaulio vietose dar liko žmonių, kurie nepasidavė.
Tai žinoti labai svarbu. Tai - įkvėpimo šaltinis.
Bernardinai.lt
Ir taip, kaip aš, mano toli gražu ne tik Lietuviai, bet ir daugybė žmonių visame pasaulyje - net pačiuose atokiausiuose mūsų planetos kampeliuose, pvz. Jukatano džiunglėse.
Paskaitykite:
Subkomandantė Markosas: Ketvirtasis pasaulinis karas jau vyksta - tai karas prieš Žmoniją
Karas baigėsi, karas tęsiasi
Įprasta kalbėti apie du pasaulinius karus. Tačiau jų pabaiga nereiškė taikos įsigalėjimo.
Po Antrojo pasaulinio karo iš karto prasidėjo Trečiasis. Tiesa, jis dažniausiai vadinamas Šaltuoju, tačiau pagal visus požymius tai buvo tokio pobūdžio karas, kaip ir anksčiau vykusieji.
Žinoma, kiekvienas naujas karas yra kitoks, nes keičiasi situacija. Tačiau pasaulinio karo ypatybė – jis pranoksta vienos ar kelių nacionalinių valstybių ribas, jo metu siekiama užimti priešo teritoriją ir ją savaip pertvarkyti.
Trečiasis pasaulinis karas baigėsi sulig Berlyno sienos griūtimi, kai pasaulis tarsi prarado dvipoliškumą.
Kapitalizmas ir rinkos ideologija, regis, akivaizdžiai nugalėjo.
Tačiau iš tiesų karas nesibaigė. Vyksta naujas pasaulinis karas. Šį kartą tai karas prieš visą žmoniją.
Kaip ir visi karai, jis siekia pasaulio perdalijimo. Naujas pasaulio padalijimas reiškiasi kaip turtų koncentracija ten, kur yra turtų, ir skurdo koncentracija ten, kur yra skurdas.
Kiekviena valstybė, kiekvienas miestas, kiekvienas žmogus tampa mūšio lauku. Vienoje pusėje kovoja neoliberalizmas, naudodamasis sudėtingomis ir galingomis struktūromis, kitoje – žmogus.
Tiesa, yra žmonių, kuriuos tenkina tai, jog jie tapo tik vienu skaičiumi Pinigų Valdžios biržoje.
Yra žmonių, kuriuos tenkina vergo padėtis. Karjeros kopėčios labai primena grandinę, kuria esame pririšti. Yra žmonių, kurie džiūgauja, jog parsiduoda ir gali tenkintis trupiniais nuo šeimininko stalo. Visose pasaulio vietose yra žmonių, kurie patenkinti tuo, kas yra.
Visame pasaulyje yra vyrų ir moterų, kurie nustoja būti žmonėmis ir tampa tik sraigteliais globalioje rinkoje.
Tačiau visame pasaulyje yra ir paprastų vyrų bei moterų, kuriems nėra tas pat, kurie nusiplėšia valdžios pasiūtą konformizmo rūbą ir sako BASTA (gana).
Paradoksalu, kai jau Pinigų Valdžia tarsi pasiekia galios apogėjų, kai niekas nėra toks galingas, kad ją įveiktų, staiga įvairiose pasaulio vietose atsiranda paprastų žmonių, kurie sako „ne“ ir tampa jai nepavaldūs.
Neoliberalizmas ir socialinė neteisybė
Dabar vykstančio pasaulinio karo kitas pavadinimas – globalizacija, o jos ideologinis pamatas, jos religija – neoliberalizmas.
Globalizacija – tai rinkos universalizacija, kuriai žmonija tik trukdo. Visa, kas žmogiška, trukdo rinkos universaliam triumfui ir turi būti pašalinta iš kelio.
Taigi mes visi – indėnai, ne indėnai, žmogaus teisių gynėjai, mokslininkai, menininkai, intelektualai, mokytojai - esame kliūtis. Kiekvienas, kuris teigia esąs laisvas.
Vienas iš neoliberalizmo mitų tvirtina, kad ekonominis augimas skatina geresnį gėrybių paskirstymą ir didina užimtumą. Tai melas.
Lygiai taip pat kaip karaliaus valdžios didėjimas nesuteikia didesnės valdžios jo vasalams. Finansinis absoliutizmas nesukuria daugiau laisvės, nesukuria naujų darbo vietų.
Priešingai, jo padariniai yra skurdas, nedarbas, prastėjančios darbo sąlygos. Galbūt pasaulyje dar niekada nebuvo pagaminama tiek daug prekių, nebuvo sukurta tokių modernių gamybos mašinų, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad pasaulyje dar niekad nebuvo tiek skurdo.
XX amžiaus 6-7 dešimtmetyje skurdžiais, pagal Pasaulio banko kriterijus, buvo 200 milijonų žmonių. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje tokių buvo jau 2 milijardai.
200 turtingiausių pasaulio firmų valdo turtą, kuris lygus ketvirčiui viso pasaulio turto.
Turčiai turtėja, skurdžiai skursta. Tik turčių darosi vis mažiau, o skurdžių - vis daugiau.
Socialinė nelygybė didėja.
Ar tai ir yra rojus, kurį mums paruošė neoliberalizmas?
Globalizacija skatina migraciją. Pastaroji pasiekė nematytą mastą. Daugėja žmonių, kurie neturi šaknų, tik persikėlimo košmarą atmintyje.
Daugėja žmonių, kuriuos visą gyvenimą persekioja svetimumo jausmas, į kuriuos vietiniai, kaimynai žiūri kaip į vagis, atvykusius atimti jų duonos kąsnio. Priešiškumas tik didėja.
Kartu vyksta valdžios ir nusikalstamo pasaulio susiliejimas. Turto valdžia elgiasi kaip nusikalstama grupuotė, jaučiasi esanti aukščiau įstatymų, elgiasi taip, tarsi valstybė būtų jos koncernas.
Valdžia išpažįsta neoliberalizmą ir kliedi apie ekonominį augimą, o valstybė atsisako paskutinių prievolių piliečiams.
Globalizacijos kabarete galime stebėti nacionalinės valstybės striptizą, kurio metu pastaroji nusimeta paskutinius savo įsipareigojimų rūbus. Galiausiai neliko nieko, išskyrus vienintelę funkciją – represyvią.
Valstybė, perdavusi visą savo finansų tvarkymą transnacionalinėms korporacijoms, tarptautiniams fondams, nebeturi net galimybės amortizuoti skirtumų tarp skirtingų grupių.
Natūralu, kad, užuot skyrusi lėšas viešajam gėriui, valstybė vis daugiau lėšų skiria represinio aparato stiprinimui. Nes jos svarbiausias uždavinys – kontroliuoti visuomenę.
Karas su nacionaline valstybe
Pirmoji stambi kliūtis globalizacijos kelyje – nacionalinė valstybė. Reikia sunaikinti viską, kas daro valstybę „nacionalinę“ - kalbą, kultūrą, ekonomiką, politinę struktūrą ir socialinį audinį.
Turime pripažinti, kad nacionalinės valstybės šiandien primena kvailį, paleidusį šūvį šarvuotame kambaryje. Šis šūvis – tai globalios tvarkos kūrimas. Dabar kulka atšoka nuo sienų ir naikina patį šaulį. Ji nenurims, kol šis nebus sunaikintas.
Nacionalinės kalbos globalizacijos kuriamam pasauliui jau nereikalingos, būtina įtvirtinti naują universalią kalbą.
Ne, tai net ne anglų kalba, kaip galėtų atrodyti - tai informatika. Visas kalbas reikia suvesti į vieną modelį, kurio pamatas informatika.
Taip pat ir visos kultūrinės ypatybės, kurios daro daną danu, vokietį - vokiečiu, italą - italu, meksikietį - meksikiečiu, turi būti sunaikintos, nes jos trukdo globalizacijai.
Svarstoma jau ne tai, kaip sukurti rinką prancūzams, rinką anglams, bet kaip sukurti bendrą rinką, kurioje visi, nepriklausomai nuo to, kur gyvename, galėtume vartoti tuos pačius produktus, o patys elgtumėmės kaip pasaulio, o ne savo valstybės piliečiai.
Visa tai, kas netinka rinkos ir informatikos logikai, yra naikinama.
Ypač tai drastiška Europoje, kur valstybės turi senas kultūrines tradicijas. Ekonominiai klausimai dabar jau sprendžiami pasauliniu lygiu ir jokios autonomiškos valstybių ekonominės struktūros nebereikalingos.
Ar yra, pavyzdžiui, Europoje likę didžių politikų, kurių nuomonė ką nors reiškia?
Esu įsitikinęs, kad svarbiausi politiniai veikėjai šiandien yra Tarptautinis valiutų fondas, bankininkai.
Karo su nacionaline valstybe metu į draiskalus suyra ir socialinis audinys.
Buvusią socialinę pusiausvyrą konkrečios visuomenės viduje keičia atskirų grupių, tokių kaip lesbietės, gėjai, migrantai, gynimas.
Pasaulyje bandoma įtvirtinti tik vieną gyvenimo būdą. Pagrindine pramoga turi tapti informatika. Pagrindine žmogaus vertybe tampa savo kreditinių kortelių skaičiavimas, gamybinės bei vartotojiškos galios didinimas.
Globalizacija ir žmonija
Didysis paradoksas yra tas, kad globalizacija nepaverčia pasaulio viena visuma, tačiau jį suskaldo į daugybę fragmentų.
Užuot atradę vis daugiau bendrybių, žmonės atranda vis daugiau skirtumų. Didėja įvairiausių mažumų skaičius.
Kiekvienas jaunas žmogus turi savo mėgstamą grupę, savo gyvenimo sampratą, pavyzdžiui, kiekvienoje valstybėje yra savų pankų ir skinhedų. Skirtumų dabar tik daugėja.
Blogiausia, kad šiandien jaunam žmogui nesiūloma pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti šalia skirtumų bendrumus. Jam siūloma žiūrėti tik į savą veidrodžio šukę. Taip valdžiai lengviau valdyti.
Pasaulinė rinka siekia paversti pasaulio teritorijas ne valstybėmis, bet prekybos centrais.
Galima keliauti iš šalies į šalį ir atrasti tų pačių produktų. Jau nėra skirtumo tarp Sen Kristobalio ir Paryžiaus. Niveliavimas ir skaidymasis vyksta vienu metu.
Tai nacionalinių valstybių pabaiga. Ne tik jų. Tai pabaiga ir jas sudarančių žmonių.
Visa, kas tėra svarbu – tai rinkos dėsniai. Jie nustato tavo vertę. Kiek gali pagaminti, kiek gali suvartoti, tiek ir tesi vertas.
Orumas, pasipriešinimas, solidarumas – tai trukdo rinkai. Žmogus paverčiamas gamybos ir vartojimo mašina. Jis nenaikinamas tiesiogiai, bandoma sunaikinti bet kokį jo žmogiškumą.
Būtent todėl sakau, kad Ketvirtasis pasaulio karas – tai kova prieš žmoniją.
Dalis žmonių – skurdžiausiose regionuose – naikinami fiziškai, atimant iš jų pragyvenimo pagrindą.
Kiti – naikinami netiesiogiai, ištrinant iš jų visa, kas savita ir paverčiant juos rinkos sraigteliais, įteigiant, kad viltis, didvyriškumas, orumas – tai praeities dalykai, kurie jau esą seniai pralaimėjo.
Zapatistai dalyvauja Ketvirtajame pasauliniame kare. Jie kaunasi žmogaus pusėje ir yra įsitikinę, kad skirtingose pasaulio vietose dar liko žmonių, kurie nepasidavė.
Tai žinoti labai svarbu. Tai - įkvėpimo šaltinis.
Bernardinai.lt
O čia skirta ponui Leonidui - susipažinimui:
Nacionalizmas, patriotizmas ir imperinis šovinizmas
Patriotizmas - meilė savo šaliai, savo Valstybei, savo Tėvynei...
Nacionalizmas - kiekvienos Tautos teisė gyventi savo nuosavoje tautinėje Valstybėje.
Imperinis šovinizmas - siekis užgrobti kitų tautų istorines-etnines žemes ir sukurti iš jų daugiatautę imperiją, visas tas tautas "suliejant" į bendrą imperinę "liaudį" (kaip taisyklė, kartu sunaikinant ir imperiją sukūrusią tautą, jai susimaišant su užkariautomis tautomis) (pvz., Rusija).
"Liberalusis" imperinis šovinizmas - daugiataučių imperijų kūrimas "savanorišku" pagrindu (pvz., Jievrosojuzo "savanoriškas" plėtimas).
"Rasinis" imperinis šovinizmas - imperijos kūrimas, sumaišant įvairias tautas, bet išsaugant vieną rasę (pvz., Kinija).
"Daugiarasis" imperinis šovinizmas - imperijos kūrimas iš įvairių tautų ir rasių, visas jas sumaišant (pvz., JAV).
Todėl kiekvienas nacionalistas yra patriotas, bet ne kiekvienas patriotas yra nacionalistas (pvz., imperinės valstybės patriotas, kurių labai daug Rusijos, JAV ir kitose imperijose).
Mes - Lietuviai - gyvename savo Tautos žemėje, o ne kosmopolitinėse iš įvairiaspalvių ir įvairiataučių imigrantų, užgrobusių vietinių indėnų tautų žemes, sulipdytose JAV.
Todėl mes ir esame nacionalistai - tai tarptautinis žodis, lietuviškai verčiamas kaip "tautininkas".
Tauta (Natione) ir Tėvynė (Patria) - neatsiejamos sąvokos tautinėse valstybėse, tokiose kaip Lietuva.
O visi nacionalistai ir yra tikri savo Tėvynės Patriotai.
Kaip tik todėl "buržuaziniai nacionalistai" buvo patys baisiausi sovietų sistemos priešai, ir KGB generolai rašė vadovėlius kaip su mumis kovoti.
Na o dabar mes tokie patys baisūs ir mūsų vietiniams tolerastams-pederastams, ir jų jievrofiliniams globėjams.
Jie juk puikiai supranta, kas iškas duobę "žydrajam" jievrosojuzui. :)
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Nacionalizmas, patriotizmas ir imperinis šovinizmas
Patriotizmas - meilė savo šaliai, savo Valstybei, savo Tėvynei...
Nacionalizmas - kiekvienos Tautos teisė gyventi savo nuosavoje tautinėje Valstybėje.
Imperinis šovinizmas - siekis užgrobti kitų tautų istorines-etnines žemes ir sukurti iš jų daugiatautę imperiją, visas tas tautas "suliejant" į bendrą imperinę "liaudį" (kaip taisyklė, kartu sunaikinant ir imperiją sukūrusią tautą, jai susimaišant su užkariautomis tautomis) (pvz., Rusija).
"Liberalusis" imperinis šovinizmas - daugiataučių imperijų kūrimas "savanorišku" pagrindu (pvz., Jievrosojuzo "savanoriškas" plėtimas).
"Rasinis" imperinis šovinizmas - imperijos kūrimas, sumaišant įvairias tautas, bet išsaugant vieną rasę (pvz., Kinija).
"Daugiarasis" imperinis šovinizmas - imperijos kūrimas iš įvairių tautų ir rasių, visas jas sumaišant (pvz., JAV).
Todėl kiekvienas nacionalistas yra patriotas, bet ne kiekvienas patriotas yra nacionalistas (pvz., imperinės valstybės patriotas, kurių labai daug Rusijos, JAV ir kitose imperijose).
Mes - Lietuviai - gyvename savo Tautos žemėje, o ne kosmopolitinėse iš įvairiaspalvių ir įvairiataučių imigrantų, užgrobusių vietinių indėnų tautų žemes, sulipdytose JAV.
Todėl mes ir esame nacionalistai - tai tarptautinis žodis, lietuviškai verčiamas kaip "tautininkas".
Tauta (Natione) ir Tėvynė (Patria) - neatsiejamos sąvokos tautinėse valstybėse, tokiose kaip Lietuva.
O visi nacionalistai ir yra tikri savo Tėvynės Patriotai.
Kaip tik todėl "buržuaziniai nacionalistai" buvo patys baisiausi sovietų sistemos priešai, ir KGB generolai rašė vadovėlius kaip su mumis kovoti.
Na o dabar mes tokie patys baisūs ir mūsų vietiniams tolerastams-pederastams, ir jų jievrofiliniams globėjams.
Jie juk puikiai supranta, kas iškas duobę "žydrajam" jievrosojuzui. :)
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
REKLAMA
REKLAMA
L. Donskis apie Kovo 11-osios eitynes: reikia skirti, kas yra patriotas, o kas – šovinistas