Štai pamenu, kaip garsiai buvo virkaujama, kodėl kažkokiai merginai nerašo ir neskambina Tomas. Taip, net įsiminiau jo vardą, nes buvo kalbėta gerą valandą ir tas Tomas buvo nuolat minimas. Taigi, kokių 15 metų pieniūkšlės kalbėjosi, kaip negerai, baisu ir kokia tragedija, kad po susitikimo tas Tomas jokių žinių neduoda. Ach, susirūpinusiais veidais jos ten dejavo, viena kaltino, kita galva linksėjo ir abi sutartinai vėliau dar sykį jį iškeikdavo. Paskui, baigusis šiai stadijai, prasidėjo interpretacijos, – gal jos mokykloje gerai jas rašo, – nes taip, kaip sugebėjo interpretuoti, kodėl nerašo Tomas, verta papasakoti ir jums.
Taigi, viena priežasčių, kodėl Tomas nerašo, galėjo būti ta, kad jį užpuolė žiaurūs banditai ir atėmė didžiausią jo turtą – telefoną. Tada jie ne tik kad jį pasisavino, tačiau būdami baisingi niekšai įsilaužė į jo telefoną ir įsijungė feisbuką – taip, nes kiekvienas vagis nukniaukęs mobilųjį tik ir laukia, kada galės patikrinti jūsų feisbuką.
Ir tuomet, pasak jaunųjų pasakorių, užpuolikai ištrynė jo feisbuką, kad paslėptų telefono vagystės įrodymus. Tikrai neklauskite, kaip reikia tokius dalykus sugalvoti, – neturiu žalio supratimo. Manau, šito jos ir pačios nesuprato, bet įsivaizdavo, kad istorijai neblogai tiks.
Na, įsilaužė jie ir ištrynė Tomo profilį feisbuke, todėl vargšas Tomas dabar niekaip negali nei paskambinti, nei SMS parašyti, nei feisbuke ją rasti. Vuolia – problema išspręsta, priežastis išaiškinta. Ir visai nesvarbu, kokia ji absurdiška bei idiotiška, – atrodo, kad tai nebuvo svarbiausia.
Toliau – planas B, kas nutiko Tomui. Prasidėjo visų įmanomų nelaimių sąrašas: gal partrenkė einantį per perėją, gal tie patys užpuolikai jį dar ir smarkiai sumušė ir Tomas guli ligoninėje, gal pagrobė, o gal sutiko sniego žmogų, Betmeną arba Supermeną ir prisijungė prie jų, kad išgelbėtų Vilnių ne tik nuo netinkamo mero, bet ir nuo skolų. Na, gerai, apie superherojus jos nieko nesakė, bet ar labai didelis skirtumas, ką jos įsivaizdavo, jei, kaip vėliau paaiškės, net nebandė susisiekti su Tomu?
Buvo kažkoks tik joms pačioms įsivaizduojamos garbės reikalas pirmai nerašyti ir neskambinti – šiukštu! Tai to reikalo besilaikant, aišku, geriau žliumbauti ir siurbti kavą su drauge bei spėlioti, kas nutiko Tomui, nei paimti ir pačiai jam paskambinti arba parašyti. Be to, pokalbio pabaigoje išaiškėjo, kad su Tomu buvo susitikta tik vieną kartą, o svarstymai vyko, lyg jie būtų buvę pora jau ilgą laiką. Ar nebūtų buvę lengviau nusispjauti ant to vienadienio Tomo ir toliau sau laimingai gerti tą pačią kavą su ta pačia apkalbas mėgstančia drauge?
Prisiminiau šią istoriją, kai pastarosiomis dienomis rinkau informaciją tekstams apie sveikatą ir euro įvedimą. Sutarti pašnekovai vis atidėliodavo pokalbį, verslininkai, pažadėję atsakyti į klausimus paštu, taip ir neparašė, ekspertas irgi vėlavo ir buvo daug visokios sumaišties, kuri ganėtinai tampė nervus. Nors ir apskambinau apie 10 žmonių, bet vis trūko dar kelių faktų, dar papildomos informacijos. Todėl kažkaip buvo visai smagu prisiminti tas paaugles ir pasijuokti iš kvailų problemų, nes, palyginti su manosiomis, ten – tik vargani kliedesiai.
Vėliau, jau vakare, užėjau pas seniai matytą kaimyną išgerti arbatos. Vos mums pradėjus kalbėtis domėjausi, kas vyksta šiomis dienomis jo gyvenime, ir išgirdau, kad mirė mūsų bendro pažįstamo tėtis. Tą akimirką ši žinia mane sukrėtė, o vėliau išėjusi ir sėdusi rašyti redakcinio laikraščiui susimąsčiau apie problemas, kurios kartais būna tik mūsų galvose, kad ir pastarųjų darbo dienų, – jos pasidarė tokios bereikšmės ir kvailos. Beveik tokios, kaip tų paauglių pezalai.
