Apie pilietinę visuomenę tiek daug kalbėta ir rašyta, kad, atrodo, Lietuva tikrai turėtų turėti brandžią pilietinę visuomenę. Deja, kalbos sau, o realybė sau. Kodėl taip yra?
Viena priežasčių pastaruoju metu, atrodo, prasiskleidė. Ir ją praskleidė Garliavos įvykiai. Tereikėjo žmonėms patiems parodyti iniciatyvą, susiburti ir jų adresu pasipylė kaltinimai, pagieža, neapykanta. Pasirodo, kad visuomenės aktyvumas, pilietiškumas kai kam nėra laukiamas ir pageidaujamas dalykas. Gauja, banda ir panašiai išvadintas žmonių susibūrimas rodo, jog kai kas netoleruoja kitokios nuomonės ir paniškai bijo visuomenės sąmonėjimo bei prabudimo. Mums garsiai sako, kad tauta „vaikosi menamo pedofilų klano chimeras“, kad tokia tauta – kaip prasigėręs alkoholikas nepripažįstantis savo problemos. Tas kai kas – tai dabar Lietuvoje dominuojančios sistemos palaikymo grupė, siekianti didžiąją visuomenės dalį išlaikyti klusnią, tamsią, kad galėtų ja manipuliuoti.
Kovos metodai prieš galinčius pakenkti „sistemai“ labai jau primena gūdžius tarybinius laikus ir KGB metodus. Galbūt kai kurios istorijos atrodo nesulyginamos, tačiau nenorom imi jas prisiminti. Nelyginu prieš keturiasdešimt metų garbaus kalbininko Jono Kazlausko žūties ir jos priežasčių su dabartine Drąsiaus Kedžio istorija. Tuomet profesoriaus kūnas rastas Neryje, praėjus beveik pusantro mėnesio nuo dingimo, o žūtį iki šiol gaubia paslaptis, visi dokumentai iš KGB archyvų dingę.
Nesvarbu kaip bevertintume ir kokią nuomonę beturėtume apie D.Kedžio istoriją, tačiau būtent jis pabandė vynioti pedofilijos siūlų kamuolį. Ir tuomet tie, kuriems priklauso jį vynioti toliau, tiesiog kaip katės taip supainiojo tuos siūlus, kad kuo toliau, tuo mažesnė tikimybė juos kada nors išnarplioti.
Konstitucijos 109 straipsnis skelbia, jog „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Tačiau būtent teisingumo žmonėms Lietuvoje labiausiai ir trūksta. Todėl natūralu ir logiška, kad tuomet jie naudojasi tuo, ką leidžia kiti Konstitucijos straipsniai. Kaip antai 25 straipsnis sako, jog „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“, o 36 straipsnis – „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus“. Todėl ciniški kai kurių veikėjų pasityčiojimai (pavyzdžiui, „Lietuvos ryte“ pavadinimais „Keiskim kelią į Garliavos takelį“ ar „Garliava lenkia Twin Pyksą“) iš žmonių įsitikinimo, kad pedofilija yra blogis ir nusikaltimas, turėtų, mano manymu, būti vertinami kaip asmens konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimas, paminant jo orumą. Taip, susirinkimuose pasitaiko ir įtartinų personų. Tačiau kas galėtų paneigti, kad tai nėra specialiai „sistemos“ infiltruoti asmenys visuomenės pilietiniam aktyvumui kompromituoti.
Liūdniausia, jog šioje situacijoje valdžia yra „sistemos“ pusėje. Galbūt ir jai patogu viešojoje erdvėje ištisus metus laikyti pedofilijos skandalą, taip nukreipiant dėmesį nuo kitų problemų ir pačios valdžios neteisingų sprendimų ar įtartinų veiksmų.
1970-ųjų ar 2010-ųjų jau modernizuotos „sistemos“ tipažai norėtų, kad pametę kelią kilpinėtume sau Garliavos takeliu. „Vis giliau į pelkėtą mišką“. Visgi norisi tikėti, jog iš pelkėto „sistemos“ miško eidama, kad ir Garliavos takeliu, visuomenė išeis į pilietiškėjimo ir laisvėjimo kelią.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
