Ne taip seniai daugelis išsivysčiusių šalių skelbė karą skurdui visame pasaulyje, žadėdamos jį įveikti per artimiausius dešimtmečius. Dabar kovos su skurdu pasaulyje šūkiai padėti atsargai, vis dažniau užsimenant apie augantį skurdą turtingomis vadinamose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, kurioje ties skurdo riba 2010 m. gyveno kas šeštas, o 2012 m. – jau kas penktas žmogus.
Anglija.lt skaitytojai nesunkiai palygins šiuos duomenis su Lietuva ir sakys – Lietuvoj ties skurdo riba gyvena kas trečias (33 proc.), be to, Lietuvos skurdo riba daug žemesnė nei Anglijos.
Naujausiais duomenimis Lietuvoje skurdo rizikos riba buvo 691 litas per mėnesį vienam asmeniui ir 1452 litai šeimai, kurioje yra du suaugę asmenys bei du vaikai iki 14 metų amžiaus. Anglijoje skurdo riba yra laikoma, kai vaikų neturinčio suaugusiojo pajamos yra ne didesnės kaip 165 svarai (maždaug 680 lt), o šeimos su dviem vaikais – 347 £ (maždaug 1400 lt) per savaitę, t.y. beveik tiek pat, kiek Lietuvoje per mėnesį.
Nenuostabu, nes skirtingą skurdo ribą lemia skirtingas šalių pragyvenimo lygis. Kai Lietuvoje bus panašus procentas milijonus per metus uždirbančių, kaip yra Britanijoje, tada ir skurdo lygio riba bus aukštesnė, o kol 45 tūkst. litų per mėnesį uždirbantis asmuo linksniuojamas laikraščiuose, tol skurdo lygio riba yra ir bus keturis ar daugiau kartų mažesnė nei turtingose šalyse.
Tačiau ne skurdo lygio riba turėtų kelti rūpestį, o tai, kad skurdas auga. Ne tik Lietuvoj, bet ir turtingomis save laikančiose šalyse. Pagal šiandienos prognozes skurdo augimo tendencijos Britanijoje išliks iki 2020 m. nepaisant gerai sutvarkytos socialinės apsaugos ir dosnios pašalpų sistemos.
Tiesa, dosnioji pašalpų sistema žada nebebūti tokia dosni. Įvairiausių rūšių pašalpos, kurių yra tiek daug, kad susigaudyti gali nebent tie, kas įsigudrino gyventi iš valstybės, palaipsniui bus paverstos universalia ir gerokai apkarpyta mėnesine išmoka. Tiems, kam pašalpos padeda sudurti galą su galu, ateis tikrai nelengvas metas.
Bet dauguma Lietuvoje skurstančiųjų turbūt labiau norėtų skursti Anglijoj nei savo tėvynėj. Ir aš juos puikiausiai suprantu – čia skursti lengviau. Benamių valgyklose vienintelė problema, kad nuo kvapo nosį riečia, bet sriuba soti ir gerai išvirta – pati ragavau. Būstą turinčius, bet maisto nusipirkti neišgalinčius gelbsti už dyką pagrindiniais maisto produktais aprūpinantys maisto bankai - per pastaruosius porą metų maisto bankų klientų skaičius išaugo net 7 kartus.
Nenuostabu, kad vargšai plūsta į Britaniją. Nesiruošiu jų smerkti, nors kai kam jie kelia paniką. Ne tik Britanijos valdžiai, bet ir čia jau spėjusiems įsitaisyti atvykėliams iš Lietuvos.
O ir pačių anglų požiūris į vargšus, į kuriuos Dikensas buvo išmokinęs žiūrėti su sentimentalia pagaila, ima keistis – spaudoje bei politikų kalbose jie pliekiami, kad patys kalti dėl savo bėdų, gėdinami ir piešiami negatyviai. O ypač užkliuvo rumunai – per pastarąjį pusmetį jų įvaizdis tapo toks negatyvus, kad ko gero pusės šimto metų prireiks, kad jis bent kiek pagerėtų.
Bet ar rumunų bijoma dėl to, kad jie rumunai? Ne, turtingi rumunai bus priimami išskėstomis rankomis – niekas net nepaklaus, kaip jie tuos turtus susikrovė. Bijoma vargšų rumunų, nors tiesą sakant, tautybės įvardijimas čia jau nereikalingas – bijoma visų vargšų. Skurdas ne tik auga, jis sulaukia vis daugiau nepakantumo ir paniekos.
