Europos Komisija patvirtino dar vieną dokumentą, skirtą kovai su skurdu Europos Sąjungoje. Tačiau lietuviams nuo to nei šilta, nei šalta - vis daugiau jų atsiduria žemiau skurdo ribos. ES deklaracijos jų nepamaitins, nes Bendrija leidžia privalomas direktyvas kiaulių gerovei užtikrinti, kišasi į mokesčių politiką ir kitur, tik ne į ES šalių socialines, švietimo bei kitas jautriausias sritis. Briuselis tai palieka spręsti pačioms valstybėms.
Akys nori - piniginė neleidžia
Kadangi Lietuvos valstybė iki šiol su skurdu kovoja tik kaip su vėjo malūnais, t. y. nesėkmingai, patiems žmonėms tenka rūpintis, kaip nenusigaluoti badu. „Vakaro žinių" žurnalistai užsuko į vieną Kauno centre esančią parduotuvę ir stebėjo, kokie dabar žmonių apsipirkimo įpročiai.
Vaizdas - visiškai kitoks, nei buvome įpratę matyti prieš dvejus metus ar net pernai. Tiesa, lentynos tebelūžta nuo gražiausių pakuočių, tačiau pirkėjų rankos į jas tiesiasi labai atsargiai. Su kaupu prikrauti pirkėjo vežimėliai - jau praeitis.
Štai vežimėlį stumia inteligentiška moteris. Ji stabteli prie sveriamų saldumynų skyriaus. Išsitraukia akinius, ilgai žiūrinėja, svarsto. Darsyk įdėmiai peržvelgia kainas. Galop, nieko taip ir nepasirinkusi, patraukia tolyn. Daržovių skyriuje jos dėmesį patraukia akcija nektarinams - kilogramas visu litu pigiau. Apžiūri nektarinų pakuotę, bet padeda atgal. Suka prie duonos ir pyrago lentynų. Įsimeta į krepšelį pigiausios duonos kepaliuką, batoną. Irgi pigiausią. Į maišelį įsižeria sveriamų sausainių, kurie taip pat iš pigesnių, susigundo nedidele saldainių dėžute. Pro mėsos gaminius praeina net nestabtelėjusi. Pieno produktų skyriuje stveria pakelį neriebaus pieno, augaliniais riebalais “pagardintą" grietinę, renkasi ne sviestą - riebalų mišinį. Paklausta, kodėl jos krepšelyje - vien prastesnės kokybės, t. y. ne tokie sveiki ir maistingi produktai, moteris tik skėsteli rankomis.
„Finansai neleidžia rinktis tai, ko akys geidžia“, - paaiškina pedagoge Irena prisistačiusi moteris. Net klausti, girdi, nereikia, kad “Bočių" ar „Šešupės" duona daug skanesnė už „Kasdieninę“, natūralus pienas - už pusės procento riebumo perregimą skystį, fermentinis sūris - už sūrio produktą, batonas - už šventinę pynę. Bet Irenai svarbiau - kiek kas kainuoja. Perka tai, ką kišenė išneša. O mėsos šventėms tik turguje ieško. Parduotuvėje jos kaina neįkandama.
Saldumynais Irena irgi mielai pasigardžiuotų, kas jų nemėgsta, bet kur tau! Užmeta akį į kainas ir skuba kuo toliau nuo maloniais kvapais viliojančių dėžučių. “Sausainių ir saldainių šiandien pirkau, bet ne sau, - priduria ji. - Helsinkyje dukra gyvena - į svečius ruošiuosi. Lauktuvių nuvešiu. Ji man ir lėktuvo bilietus nupirko - pati niekaip neišgalėčiau."
Irena Suomijoje viešės savaitę, tad namie liekančiam vyrui reikia iš anksto paruošti „ką nors valgomo“. Šiandien ji pirko gerokai daugiau nei įprastai.
Taupumas išgyventi nepadeda
„Šiaip iš parduotuvės grįžtu su pustuščiu krepšiu, - prisipažįsta pedagogė, kurios mėnesio pajamos - 900 litų. - Atrodo, reikia ir to, ir ano, bet mintyse suskaičiuoju, kiek pirkiniai kainuos, iškart dingsta noras dar ką rinktis. O kai kada prekę, nors ir labai reikalingą, atgal į lentyną padedu. Va kokia „aukštoji" matematika!"
Nieko keisto - kai iš tų 900 litų daugiau nei pusę „suryja" mokesčiai už komunalines paslaugas, o vyro pensija irgi „ne valstybinė", tenka skrupulingai skaičiuoti ne tik maistui likusius litus, bet ir centus. Kartais, būdavo, piniginė ištuštėja, kai iki algos dar likusi gera savaitė. Tada pedagogei tenka ir jaunystės laikų „dietas" prisiminti. Kelissyk patyrusi, ką reiškia savaitę pratempti be cento, Irena buvo priversta kruopščiai planuoti visas būsimas išlaidas. „Visą gyvenimą buvau taupi, kelis darbus turėjau, vaikų būreliams vadovavau, suaugusiuosius šokti mokiau, - vardija Irena. - Atrodo, dabar galėčiau gyventi kaip ponia. Bet, deja, negaliu tuo pasigirti."
Ne, Irena dar nebadauja. Už ją yra dar skurdžiau gyvenančiųjų. Bet jei badas dar nebado akių, ar pakanka, kad žmogus džiaugtųsi gyvenimu, nebūtų priklausomas nuo valdžios malonės, negalvotų apie vien nepritekliais sočią rytdieną?
Skurde - kas ketvirtas
Tokių, kaip ponia Irena, vien Lietuvoje - šimtai tūkstančių. O ji net ne bedarbė. Bet vis vien vos suduria galą su galu. Tad kaip jį suduria ir ar besuduria trečdalis milijono oficialių šalies bedarbių?
Lietuvoje gyvenančių žemiau skurdo ribos žmonių katastrofiškai daugėja, nors ES priėmė ne vieną dokumentą, kuriame pilna šūkių apie karą su skurdu. Net 2008-aisiais, kai krizė nebuvo prasidėjusi, žemiau skurdo ribos iki socialinių išmokų (neskaitant pensijų) mokėjimo gyveno 27,2 proc. visų šalies gyventojų. Išmokos jų skaičių sumažino tik iki 20 proc. Belieka įsivaizduoti, kiek skurstančiųjų dar atsirado per daugiau nei pusantrų metų Lietuvą purtančią krizę. Deja, naujesnių duomenų Statistikos departamentas dar neturi.
Kovota kalbomis
Dabar ir vėl tuo klausimu priimta nauja strategija „2020 m. Europa", o šie metai net paskelbti kovos su skurdu metais.
„Strategija, kurios vienas tikslų - iki 2020-ųjų išvaduoti iš skurdo bent 20 milijonų Europos gyventojų, aiškiai rodo nuoširdų visų šalių įsipareigojimą siekti matomų rezultatų, kad Europoje būtų daugiau teisingumo ir mažiau atskirties“, - tvirtino už užimtumą ir socialinius reikalus atsakingas Europos Komisijos narys Laslas Andoras.
Skurdo mažinimo plane nurodoma, kad būtina užtikrinti žmonėms būstą, maistą, minimalias pajamas, mokyklų prieinamumą, socialines ir sveikatos apsaugos paslaugas, didinti užimtumą ir t. t. Tačiau vargu ar tokiais šūkiais, o ne realiais darbais, bus sumažintas skurstančiųjų skaičius.
Į skurdą nesikiša
Vargingai gyvenantiems Lietuvos žmonėms dar mažiau turėtų rūpėti tokie deklaratyvūs Briuselio veiksmai, nes, pasirodo, Europos Komisija niekada nesikiša į valstybių jautriausias problemas. Šiais klausimais ji tik kepa komunikatus, tai yra patarinėja. O privalomos direktyvos lyg tyčia primetamos tik tokiais atvejais, kai tai patogu kuriai nors galingajai ES valstybei, o eiliniam lietuviui į tai nusispjauti.
„Vakaro žinių“ žurnalistams dar pernai tą patvirtino Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generalinio direktorato atstovė Diana Eriksonaitė.
„Lietuva yra minima tarp tų Europos šalių, kuriose yra didžiausias skurdo lygis (...). Bet užimtumo, socialinės politikos kompetencija priklauso šalims narėms“, - aiškino D.Eriksonaitė.
Vyriausybės politika - skurdinimo politika
Aloyzas SAKALAS - profesorius, buvęs europarlamentaras:
Smagu, kad paskelbtas toks aktas - kovos su skurdu dokumentas. Tik klausimas, ar pavyks jį įgyvendinti ir, jei taip, tai per kiek laiko. Be to, nereikia pamiršti, kad Europos Komisija į sveikatos, švietimo, socialines atskirų valstybių problemas nesikiša ir palieka jas spręsti savarankiškai.
Kokia nauda iš tokių planų? Tik tokia, kaip iš vėliavos: žiūri į ją ir džiaugiesi, kad ta vėliava yra. Aišku, jei tie planai yra įvykdomi, tai puiku. O jei planai tik ir lieka planais, tai tik nuvilia žmones. Pagalvoję, kad bus ateityje geriau, jie kenčia, laukia, o nesulaukę dar blogiau jaučiasi.
Europos Komisija skelbia karą skurdui, tačiau sveikina mūsų Vyriausybę su vykdoma politika. O ta politika kaip tik yra skurdinimo politika, nes skurstančiųjų skaičius gerokai išaugo.
Sako, kad negalima nemažinti išmokų, nedidinti mokesčių, nes trūksta pinigų. Tačiau galima. Pirmiausia, pavyzdžiui, reikia paskelbti amnestiją šešėlinio verslo žmonėms, kurie buvo išstumti iš normalaus verslo. Pasakius, kad prie jų nebus kimbama, jei jie realizuosis, ateis į atvirą verslą ir vėl mokės mokesčius, biudžete atsiras labai daug pinigų. Bet to Vyriausybė ir Seimas nedaro.
VŽ Faktai
Lietuvoje žemiau skurdo ribos 2008-aisiais buvo laikomas asmuo, kurio mėnesio pajamų suma neviršijo 720 litų. Skurde šeima iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų gyveno, jei jos bendros pajamos neviršijo 1512 litų.
