Pirmą kartą nuo L. Graužinienės tapimo Seimo pirmininke ir jos aršios kritikos prezidentės D. Grybauskaitės atžvilgiu, šalies vadovė smogė atgal – leido suprasti, jog nuolatos tvyrančios įtampos tarp Seimo vadovės ir šalies vadovės pretekstas – Darbo partijos byla. Bet ar tikrai? Ir kaip galima suprasti, kad L. Graužinienė kovoja tik už šią bylą?
Neseniai pareiškusi, kad yra svarbiausias žmogus šioje šalyje, L. Graužinienė dar kartą įrodė, jog gali pasakyti bet ką. Tai nebuvo adekvati mintis. Visų pirma dėl to, kad Konstitucijoje prezidentas yra įvardytas kaip „šalies vadovas“. Todėl tokia moteriška galios samprata - mažų mažiausiai keista. Juolab keista ir tai, kad L. Graužinienė, kritikuojanti prezidentę, tarsi nė nebando rasti kalbos nei su premjeru, nei su Vyriausybe. Jos, tiesa, nebando rasti ir Darbo partijos įkūrėjas V. Uspaskichas.
Bet negi tokiais būdais galima keisti teisėsaugos darbą? Ar tai, kad L. Graužinienė save įsivaizduos nors ir Visatos valdove, kaip nors įtakos teismo sprendimą Darbo partijos byloje? Vargu bau. Vargu, ar L. Graužinienė apskritai mąsto, kad daugiau kenkia, nei padeda Darbo partijai. Iki šiol, kaip ir N. Venckienės byloje, Darbo partiją palaikė žmonės, kurie patys yra nukentėję nuo neteisingų teismų.
Kad teismai ne visada vykdo teisingumą, puikiausiai iliustravo žurnalistus leidęs suiminėti ir kvosti teisėjas, kiek anksčiau visai ramiai paleidęs Europoje itin ieškomą nusikaltėlį. Nes jam taip atrodė. Nes jam užtenka, kad „atrodytų“. Argi čia teisėjo paaiškinimas? Ne – tai pasityčiojimas iš teisingumo sistemos Lietuvoje. Jei kiekvienas žmogus imtų elgtis taip, kaip jam atrodo, mes visi greitai žūtume. Gerai, kad mes visi - ne teisėjai. L. Graužinienė nori parodyti, jog pirmą kartą gyvenime gavusi dvi minutes šlovės, ji pakeis pasaulį. Kad sutvarkys bailį STT vadovą, nuvers generalinį prokurorą ir pavers Lietuvą rojumi. Panašiai, kaip ir B. Vėsaitė, L. Graužinienė, gavusi aukštą postą, nemato realybės. Nesupranta, kur prasideda ir kur baigiasi jos galios. Kritikai jai nė motais. Ir teisingai – juk visi žino, kad šis postas trapesnis už krištolą. Trumpas blyksnis. O po to – tamsa. Prapultis istorijos kapinyne.
V. Uspaskichas, net tada, kai buvo Ūkio ministras, nesugalvojo pasiskelbti šalies vadovu. Jis galėtų patarti poniai Loretai, bent jau – nusiraminti ir moteriškų dėmesio trūkumo problemų nedemonstruoti taip plačiai. Nes dėl to nukentės visa partija ir pirmiausia – pats V. Uspaskichas.
Įsijautusi į supermamos vaidmenį, Seimo pirmininkė parodė, kad tai, kas jai kliūva, ne blogi įstatymai pačioje teisinėje sistemoje, o tik keli žmonės. Iš kurių pirmas – generalinis prokuroras, antras – šalies prezidentė. Pernelyg atvirai demonstruojamas priešiškumas tik dviem žmonėm, tarsi ir perša mintį, jog visa kita – puiku. Nežinia, kiek iš tiesų L. Graužinienė tariasi su kolegomis, prieš paskelbdama vis naują savo mintį, greitai virstančią interneto trolių klasika, bet pasitarti jai būtina. Jei ne su kolegomis, tai bent jau pačiai su savimi. Seimo pirmininkės atvirai neprognozuojamas elgesys jau nieko nebejuokina. Jis gąsdina. Dideli mostai, dideli norai viens-du sutvarkyti visas problemas primena norą pasėti betvarkę. Taip elgiasi tik populistai – ir jie tikrai pasėja betvarkę. Kam tos betvarkės reikia dabar – nelabai aišku.
Jei Darbo partija nori išvengti baudžiamosios atsakomybės – betvarkė nepadės. Jei nori skaidrumo teisiniame procese – juo labiau. Bandant racionalizuoti Seimo vadovės darbą, nematyti, kad jos veiksmai, be noro gauti daugiau dėmesio, būtų kaip nors logiškai pasverti ir apmąstyti.
L. Graužinienė, lyg vaikas įleistas į saldainių parduotuvę, nori apžioti daug – todėl paskęsta fantazijose apie realybę ir pačios realybės nebelieka. Lieka vien tik žodžiai, kurie dažniausiai lyg akmenys krenta į prezidentės daržą. Konfrontacija čia kyla ne tiek dėl to, kad L. Graužinienė turėtų rimtų argumentų prieš šalies vadovę, bet tarsi dirbtinai, kiekviena proga, vos tik žurnalistai įjungia diktafonus, kai kalba L. Graužinienė.
Tokia kova, žinoma, baigsis jos pralaimėjimu. Kitaip ir negali būti. Nes kovojama be aiškios vizijos ir tikslo. Jei tai daroma dėl noro padėti Darbo partijai, tuomet padaroma daugiau blogo – ne tik nepadedama, bet naikinami ir tie, kas partiją palaiko bei prirenkama naujų priešų. Jei tai tik noras gauti dėmesio – kas bus po to, kai šis postas pereis kažkam kitam? Kas norės tiek daug apžioti ketinusią Seimo pirmininkę matyti savo gretose? Dabar, kuomet visa tauta su malonumu laukia naujo ponios Loretos pasisakymo, mes visi galime kvatotis, tačiau problemų šalyje dėl to nesumažės. STT ir toliau galės puldinėti žurnalistus, teisėjai ir toliau galės paleidinėti nusikaltėlius ir suiminėti nekaltus žmones, mes ir toliau gyvensime chaose, kur niekas už nieką neatsako. O Seimo pirmininkė, užuot teikusi įstatymo pataisas, kaip ką nors pakeisti, ir toliau matys vien asmeniškumus. Juk galima priimti įstatymo pataisą ir dėl paties teisinių procesų skaidrumo: pavyzdžiui, teisėjus, kurie kartą jau padarė neištaisomas klaidas, nuleidžiant į žemiausius teismus. Kodėl ne? Kodėl teisėjai yra nebaudžiami? O norint, kad politikai mažiau įtakotų teismų darbą, galima priimti įstatymo pataisą, kuri numatytų itin griežtas bausmes tiems, kas bando įtakoti teisėjus ar prokurorus. Akivaizdu, kad šiandien teismuose padaroma per daug klaidų. Tik klaidas reikia taisyti, o ne kalbėti, kas yra šalies vadovas, ar į kokią jūrą išėjimą turi Lietuva. Ypač, kai neprisimeni tos jūros pavadinimo.
