Įvairių priklausomybių prislėgtiems žmonėms padedantis Dievo Gailestingumo koplyčios kunigas Valerijus Rudzinskas pabrėžė, kad būtent alkoholizmo problemų turintys žmonės dažniausiai neigia, jog nebepajėgia atsispirti pagundoms.
„Ypač smurtaujantys alkoholikai nepripažįsta akivaizdžių problemų. Jie galvoja, kad gali susitvarkyti patys ir jokios bėdos jų neslegia. Bet tokia situacija yra itin žiauri. Pavyzdžių, kai alkoholizmu sergantis žmogus smurtauja prieš žmoną ir vaikus, netrūksta. Tokiu atveju patariu moteriai skirtis“, – sakė V. Rudzinskas.
Nesupranta tikrosios situacijos
V. Rudzinskas įsitikinęs, kad akla meilė anksčiau ar vėliau baigiasi, kai nuolat mušamai moteriai nebeužtenka jėgų
„Patariu skriaudžiamoms moterims apsispręsti. Jeigu tokia moteris nori būti auka, tegul prisiima tą kryžių, bet žino, kad gyvenimą baigs sunkiame ligos patale, – kalbėjo kunigas. – Jeigu ji su tuo sutinka, tegul neša savo kryžių iki galo.
Teko susidurti su pavyzdžiais, kai sveikos, laiku sprendimų nepriėmusios moterys tampa neįgalios. Nebūtinai dėl nuolatinio smurto, bet dėl patiriamo teroro. Jos dažnai serga depresija, nuo to atsiranda visos fizinės ligos. Deja, iki šiol yra moterų, kurios prisiima nešti tokį sunkų gyvenimo kryžių.“
Tenka tarnaitės vaidmuo
Kartais kunigui V. Rudzinskui tenka išgirsti visiškai kitokių pagalbos prašymų. Į jį kreipiasi moterys, kurios gyvena su gerą darbą turinčiais, aukštas pozicijas užimančiais ir socialine padėtimi nesiskundžiančiais vyrais.
„Tačiau pačios moterys neturi nieko. Visą turtą ir padėtį šeimoje valdo vyras. Todėl moteriai lieka arba bėgti nuo tokio gyvenimo, arba likti tarnaite ir kentėti. Tokios moterys sako, kad kenčia dėl vaikų, arba teigia, jog neturi, kur eiti“, – pasakojo V. Rudzinskas.
Tokiu atveju, anot V. Rudzinsko, prasideda kompromisų kupinas gyvenimas: „Jei žmogus tikintis, jis gali rasti dvasinę atramą. Bet jeigu jis nieko nebeturi, tada atsiduria arti pavojingos susinaikinimo žymos. Kiekvienam iš mūsų būtina turėti žmogų, su kuriuo gali bendrauti nesirinkdamas žodžių – atvirai ir nuoširdžiai.
To reikia tiek sveikam, tiek sergančiam žmogui. Reikia turėti bent vieną žmogų, kurį aplankęs galėtum ramiai susikelti kojas ant stalo ir atvirai išsikalbėti. Tai yra itin didelė vertybė, nes vienišas žmogus yra pasmerktas susinaikinimui.“
Jau niekas nebestebina
Jau 18 metų su priklausomybių turinčiais žmonėmis dirbantis V. Rudzinskas užtikrino, kad per beveik du dešimtmečius teko matyti visko, todėl jį nustebinti neįprastomis situacijomis tapo itin sunku.
„Pastaraisiais metais manęs niekas nebešokiruoja. Anksčiau šokiruodavo įvairios individualios situacijos. Atvyko mama su mažu vaikeliu. Jos vyras buvo narkomanas. Vaikelis labai sunkiai sirgo, jam reikėjo medicininės pagalbos. Tačiau visus pinigus tėvas „prakaifavo“, o istorija baigėsi vaikelio mirtimi“, – vienu iš skaudesnių prisiminimų pasidalijo V. Rudzinskas.
Dar vienas su V. Rudzinsku pasikalbėti atvykęs vyras atsivežė portfelį, kuriame slėpė virvę: „Jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad jeigu dabar nesusitvarkys reikalų, važiuos į šalia esantį mišką ir pasikars. Sakė, kad yra apsisprendęs, nors nebuvo psichinis ligonis.
Situacija buvo sunki. Nuo tavo žodžių, bendravimo su juo priklausė, kaip žmogus pasielgs. Tokios situacijos anksčiau sukeldavo daugiau problemų, bet dabar jau geriau susitvarkau su emocijomis.“
