Po smurto Garliavoje lankiausi pas V. L. Kedžius bei teisėją N.Venckienę su prof. V. Landsbergio patarėju Andriumi Tučkumi. Buvo akivaizdu, kad mergaitė tuose namuose jaučiasi saugiai, buvo žvali, guvi, matėsi, kad prisirišusi prie senelių ir tetos. Ir jeigu kažkam, laikantis modernios vaiko teisių (?) mitologijos, atrodo, kad „vaikui su mama visada bus geriau“, tai reikia neužmiršti, kad kartais mamos išmeta savo vaikus į šiukšlių konteinerius arba paskandina...
Neturime galutinių įrodymų tvirtinti, kad toji konkreti mama linkėtų savo dukrai blogo, bet, kol išlieka lig šiol vykusių tyrimų nepašalinta šiurpi abejonė, būtų nusikalstamas absurdas grąžinti vaiką L. Stankūnaitei.
Sveiku protu nesuprantamos valstybės struktūrų pastangos netgi smurtu išplėšti vaiką iš jam įprastos aplinkos bei šeimos ir atiduoti nežinia kur – demonstruoja pavojingą eilės rimtų įstaigų – teismų, vaiko teisių apsaugos, antstolių tarnybų, policijos – neįgalumą. Tarsi visos institucijos yra, bet nei pavieniui, nei kaip visuma neveikia taip, kad mažas vaikas nebūtų kankinamas! Lieka vis mažiau abejonių, kad pribrendo visos teisinės sistemos liustracijos poreikis.
Neabejotinai protingiausia ir žmoniškiausia pozicija, kurią galėtume ginti, būtų – nelupti vaiko iš aplinkos, kurioje jis jau prigijo, netraumuoti jo nežinia kelintą kartą (vien tos nesibaigiančios pakartotinės apklausos ką reiškia vaiko psichikai – tuo metu, kai brandžios teisinės sistemos šalyse pakanka vienos kompetentingos apklausos, o vaikas toliau nebeliečiamas, į visas suinteresuotas įstaigas keliauja pripažintų ekspertų pasirašyti tos vienos rimtos apklausos dokumentai). Bet kokie pokyčiai vaiko gyvenime turėtų vykti itin palaipsniui, geriems specialistams juos parengus, o ne taip – specnazo komanda „imam!“
O motinai, jeigu ji dukrą taip myli, turėtų būti sudarytos sąlygos reguliariai ją lankyti ir su ja matytis tuose namuose, kur vaikas gyvena. Bent jau kol bešališkas teismas (jeigu turime tokį?..) pasakys, koks iš tikrųjų motinos vaidmuo pedofilijos byloje.
Dar viena mintis, kurią galėtume pasiūlyti visuomenei – tai Garliavos bendruomenės įvertinimas. Tie žmonės, kaimynai, budėję ir budintys prie mergaitės namų ne už atlygį, be jokio savanaudiško intereso, niekinami politikų, teisėsaugininkų, pravardžiuojami nesąžiningos žiniasklaidos – yra iš tiesų ryškiausias pastaraisiais metais lietuviško pilietiškumo pavyzdys. Prezidentė, aukšti pareigūnai sykiais kartoja tą pilietiškumą kaip magišką formulę, o iš tikrųjų – štai jis, tas retai aplodismentais pasitinkamas, dažniau pašiepiamas autentiškas pilietiškumas – iš kurio kilo mūsų savanoriai, partizanai, pogrindžio savilaida, Sąjūdis. Net jei tie žmonės ko nors nežino ar kur nors klysta, jų esminė nuostata yra teisinga: jie neabejingi skriaudžiamo likimui, jiems ne vis vien, kas su mergaite toliau bus, ir jie asmeniškai, rizikuodami nemalonumais, tame dalyvauja.
Tai Vokietijoje vyravusiame teisiniame mentalitete ir sovietų kariuomenėje valdžios ir teismų nutartys buvo „nesvarstomos, o vykdomos“ – kaip Dievo žodis iš dangaus. Istorijos ir žmonių teismas už tokį besąlygišką klusnumą nepagyrė. O lietuvių teisinė sąmonė, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, laikosi tuo, kad esame linkę kvestionuoti bet kokių valdininkų ir institucijų nutartis, jeigu jaučiame, kad jos prieštarauja sąžinei ir sveikam protui. Joms priešintis, nepaklusti. Reikalauti jų pakeitimo – kaip andai dėl spaudos draudimo įstatymo. Ir tai yra Lietuvos stiprybė. Laikydamiesi sąžinėje kalbančio aukštesnio įstatymo, prigimtinių vertybių įstatymo, vis iškildavome iš nugrimzdusių imperijų nuolaužų, gyvenusių ideologų sugalvotais bukais paragrafais... „Save the girl!“ – „Išgelbėkit mergaitę!“ – analogišką pilietinį ir tautinį sąmoningumą, kuriuo tikrai galime pasidžiaugti, demonstruoja ir užsienio lietuvių bendruomenės, rengdamos piketus prie ambasadų užsienio šalyse. Šia prasme Garliava ne griauna valstybės teisinius pamatus, kaip nekurie paviršutiniškai žvelgiantys juristai gąsdina, o juos stiprina. Žinoma, jeigu kuriama žmonėms tarnaujanti valstybė, o ne kažkoks mechaniškai veikiantis monstras.
Todėl nevyriausybinės organizacijos šiemet galėtų pasiūlyti Garliavos bendruomenę kokiam nors iškiliam apdovanojimui būtent už praktinio pilietiškumo itin ekstremaliomis sąlygomis įgyvendinimą. Arba galbūt net tokį apdovanojimą įsteigti. Prisimintinas gražus pavyzdys, kaip, susikruvinusiam Gorbačiovui skandalingai paskyrus Nobelio taikos premiją, norvegų tauta įsteigė alternatyvią premiją ir įteikė ją iš tiesų taikaus politinio išsivadavimo lyderiui – lietuvių laisvai išrinkto parlamento Pirmininkui.
Pagarbiai – kun. Robertas Grigas, Lietuvos Caritas generalinis direktorius
