Lentvario parapijos Viešpaties Apreiškimo Švč.Mergelei Marijai bažnyčios klebonas kunigas Gintaras Petronis visiems Lietuvos žmonėms linki ne tik per šventes, bet kasdien pamėginti rasti savo širdyje daugiau vietos šalia esančiam žmogui. „Juk kuo labiau užgriozdiname širdis egoizmu, tuo mažiau jose lieka Dievo vaikų laisvės – išsivadavimo iš priklausomybės nuo skrandžio, godumo ir tuštybės iliuzijų, nuolat besikėsinančių valdyti mūsų gyvenimą“, – interviu „Respublikai“ sakė G. Petronis.
– Šiandien esame nugrimzdę slogiose emocijose, kupini neapykantos nesąžiningiems ir nekompetentingiems valstybės vadovams, įpratę visose gyvenimo situacijose laikyti save aukomis, laiko įkaitais, todėl net nemanome analizuoti savų veiksmų, net nebandome patys ką nors daryti, idant Lietuva taptų šviesesnė, moralesnė, labiau mylinti savo žmones. Kodėl?
– Ne veltui pasakyta: „Veidmainy, pirmiau išsiritink rąstą iš savosios, o jau tik tada žiūrėk, kaip išimti krislą iš brolio akies“. Blogio esama kiekviename iš mūsų. Todėl ieškodami jo daigų tik kituose Lietuvos šiuo požiūriu tikrai neišravėsime.
Šiandien griūva bankai, griūva pasitikėjimas žmonėmis, keroja išankstinis, iš savisaugos pareinantis netikėjimas viskuo, kas mums sakoma. Skaudu buvo suprasti, kad po daugeliu gražių žodžių teslypėjo gerai užmaskuota klasta, kad žmonės, kalbėję apie Lietuvos ateitį, tebuvo įsisupę į Lietuvos vėliavą, idant pridengtų savo tikruosius ketinimus, žmonės kalbėję apie Dievą ir moralę, tebuvo įsisupę į religingumo vėliavą, pridengiančią jų sielų dėmes. Sunku, kai daiktai nebetenka savo vardų, žodžiai praranda tikrąsias reikšmes, o žmogus lieka netvariame chaose, neturėdamas į ką patikima atsiremti. Todėl labai svarbu turėti patikimą atramą savo širdyje. Mano mokytojas šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra pasakęs: „Frontas eina per žmogaus širdį. Per kiekvieno mūsų širdį“.
Todėl kiekvienas turime apsispręsti, kurioje fronto pusėje kaunamės. O Dievas nepavargsta siūlyti mums vis naujų ir naujų progų žengti geryn. Tai – apsivalymo pojūtis po geros išpažinties, visuomet kviečiantis pradėti viską iš naujo – doriau ir tauriau, tai – kasmet mus aplankančios Kalėdos, nutvieskiančios mūsų darganotą kasdienybę jaukia ir šilta, amžinybės viltį teikiančia šviesa, tai – kiekvienos naujos dienos rytas, suteikiantis galimybę šiandien būti bent per sprindį šventesniems ir doresniems, nei buvome vakar.
– Netikėdamas žmogumi, ko gero, negali sakyti, kad tiki Dievą? Norėčiau, kad primintumėte žmonėms apie Kristaus itin akcentuotą artimo meilę, kurios, manau, Lietuvoje šiandien trūksta labiausiai. Juk matydami vienas kitame brolius, o ne varžovus, taptume ir stipresni, ir laimingesni.
– Jeigu žmogus save vertintų žmogiškai, jis suprastų, kad be kito žmogaus paprasčiausiai nesugebėtų išgyventi. Šis supratimas yra tarsi įvadas į mokymąsi matyti širdimi. Mokymąsi žvelgiant į kitus žmones matyti ne jų profesijas, socialinę padėtį, ne jų charakterio silpnybes ir trūkumus, o Dievo ženklus. Kiekvienas žmogus kalba kitam žmogui savo poelgiais, gyvenimu, teisingumu.
Liūdna, bet šiandieną žmogus vis rečiau suvokiamas kaip Dievo kūrinys, pati žmogiškumo esmė nureikšminta, priskirta prie marginalinių dalykų. Apie žmogų šiandien sprendžiame pagal jo piniginės dydį, pagal jo fizinę ar politinę jėgą, padėtį visuomenėje. Iš čia ir atsiranda psichologiniai žmonių kompleksai, neigiamos emocijos, savęs nuvertinimas. Juk žvelgdamas į save per kreivus šio pasaulio veidrodžius nematai tiesos – jautiesi menkas, visų ujamas nevykėlis, o išties dieviškoje šviesoje neretai esi kur kas pranašesnis už tuos materialaus pasaulio iliuzijose nuskendusius „galinguosius“.
Prisiminkime ir pasimokykime iš savęs pačių, gyvenusių gūdžiais sovietinės priespaudos laikais. Sutikite, juk tikrai mokėjome broliškai susikibti rankomis prieš negandas, tironus ir sunkumus. Juk tikrai žinojome, kad nugalėtojų pusė ne ta, kuri brutaliai mėgaujasi nežabota valdžia, o ta, kuri saugo žmogiškumą, moralę ir Dievo šviesą savy. O ir Kalėdos, nors buvo uždraustos, nors su iki graudulio kukliomis vaišėmis, per didžiausius vargus įsigytais kalėdaičiais, tačiau kiek Dievo toje šventėje būdavo? Visiems metams tos šviesos užtekdavo. Kodėl jos nesurandame prie prabangiomis vaišėmis lūžtančių stalų?
Bažnyčia ne veltui sako, kad žmogus, norėdamas susitikti su Kristumi, pirmiausia turi susitikti su savo artimu žmogumi. Mokykimės matyti ne tik save, bet ir šalia mūsų esančius žmones, išmokime nuoširdžiai jaustis jiems artimi. Juk kuo arčiau kito žmogaus esi savo širdimi, tuo arčiau esi Dievo karalystės.
– Tuomet ir mintis apie savo asmeninį skurdą ir skriaudas nebebus taip įkyriai dominuojanti?
– Žinoma. Juk ne veltui sakoma, kad kur kas geriau uždegti žvakutę nei skųstis tamsa. Geriau nusišypsoti negu bambėti, patylėti nei apkalbėti, atleisti nei pykti, geriau pačiam tapti geresniam, atlaidesniam, nuolankesniam nei laukti to iš kito. Turime pareigą kiekvienas iš savęs be perstojo šalinti tamsą ir įprasminti kiekvieną Dievo dovaną. Manau, tik tuomet sulauksime tikrų švenčių.
Todėl visiems Lietuvos žmonėms linkiu ne tik per šventes, bet kasdien pamėginti rasti savo širdyje daugiau vietos šalia esančiam žmogui. Juk kuo labiau užgriozdiname širdis egoizmu, tuo mažiau jose lieka Dievo vaikų laisvės – išsivadavimo iš priklausomybės nuo skrandžio, godumo ir tuštybės iliuzijų, nuolat besikėsinančių valdyti mūsų gyvenimą.
„Linkiu kiekvienam mūsų ateinančiais metais būti bent truputėlį geresniais, nei buvome šiemet!“, – interviu „Respublikos“ žurnalistui Rimvydui Stankevičiui sakė G. Petronis.
