Kunigas E.Rinkevičius sako, kad šis posakis atsirado ne šiaip sau. „Apsėstas žmogus negali ramiai žiūrėti į kryžių, į šventųjų paveikslus ar liturginius rūbus. Toks žmogus negali žiūrėti į akis egzorcistui, gūžiasi nuo jo it nuo ryškiausios saulės. Jei užduodi klausimą, apsėstas žmogus į jį atsako ne iš karto. Juk sakoma, kad danguje milijonas metų – kaip akimirka, o pragare akimirka – tarsi milijonas metų. Be to, jei šlakstai šventintu vandeniu, apsėstasis rėkia, šaukia, kad degina. Savo valia jis niekada neužsuks į bažnyčią, darys didžiausią lankstą aplink ją“, – piktųjų dvasių apsėsto žmogaus elgesį nupasakojo egzorcistas.
„Bijo kaip velnias kryžiaus“
Kunigas aiškino, kad pirmasis istorijoje žinomas egzorcistas buvo Jėzus Kristus, o paskui tai darė jo apaštalai. Bažnyčia yra išleidusi specialų apeigyną, iš kurio kunigas egzorcistas išlaisvinimo metu skaito maldas. Jos būna dvejopos: prašomosios ir įsakomosios. Skaitant pirmąsias prašoma Dievo stiprybės, o antrąsiomis šėtonui griežtai įsakoma grįžti į pragarą.
Moka užsienio kalbų
Pagal Bažnyčios kanono teisę kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti po du kunigus egzorcistus, nes pasitaiko labai sunkių atvejų, kai egzortą tenka skaityti ištisai ir gan ilgai. Deja, šiandien Lietuvoje yra vos septyni egzorcistai. Kunigai nesiveržia susigrumti su velniu. Tačiau E.Rinkevičius tvirtai tiki, kad nors ir kiek galių turėtų velnias, jis niekada neįveiks žmogaus, kuris bus su Dievu. Todėl Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigas egzorcistas būtų ne tik pamaldus, dvasiškai tvirtas, bet ir nestokotų išmanymo, psichologinių žinių.
Ar žmogus yra apsėstas, geriausiai paaiškėja per seansą. Jei žmogų kankina psichikos ligos, jis sėdi ramiai, yra viskam apatiškas, nereaguoja į maldas, o apsėstasis ima draskytis, drebėti, rėkti nesavu balsu, keiktis, spjaudytis. Tokį jį ir į bažnyčią ar kleboniją atvesti sunku, todėl kartais tenka išlaisvinimo maldas skaityti lauke.
„Yra pasitaikę, kai apsėstojo kūnas pakilo nuo žemės, kitą kartą net grindys virpėjo. Yra buvę, kad žmogus, nemokėjęs užsienio kalbų, per išlaisvinimo apeigas prakalbo prancūziškai, angliškai, vokiškai, suprato lotyniškai tariamus maldos žodžius. Kartais pasikeičia apsėstojo balsas, jis tampa panašus į žvėries staugimą – visko yra pasitaikę. Šėtonas kovoja iš paskutiniųjų, rodo savo galią, neapykantą“, – pasakojo kunigas.
Iš kartos į kartą
E.Rinkevičius neslepia, kad demonai apsėda ir vaikus bei kūdikius. Tai – nedoro ir nuodėmingo tėvų gyvenimo pasekmė, ypač jei nuodėmėje gyvena kūdikio besilaukianti mama.
„Yra buvę, kad kūdikis paniškai bijojo krikšto, kad krikšto metu net keturi suaugę žmonės nesugebėjo išlaikyti vos pusantrų metukų vaiko. Jis priešinosi neįtikėtina jėga, klykė, spardėsi. Krikštas yra savotiškas egzortas“, – teigė egzorcistas.
Jis perspėjo, kad apsėdimas, kaip ir prakeiksmas, gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Norint nutraukti šią grandinę, reikia visos šeimos pastangų. Vieno šeimos nario negalima išlaisvinti, kol neišsilaisvina visi šeimos nariai. Kunigas taip pat pabrėžė, kad reikia itin vengti prakeiksmų ir niekam nelinkėti blogo, nes žodis ar net mintis yra galinga jėga ir gali smogti kaip bumerangas.
Nepraleidžia nė menkiausios progos
Apsėdimo šaltinis gali būti net vaikų mėgstami kompiuteriniai žaidimai, kuriuose dominuoja šaudymas, žudymas. Velniui itin mieli ir filmai suaugusiesiems. Anot kunigo egzorcisto, daug apsėdimų įvyksta per tatuiruotes, kurios šiandien tokios populiarios tarp jaunimo. Apsėdimas gali ateiti ir skaitant nepadorias knygas, per magiškus ritualus, spiritizmą, kortas, netgi – jogą, transcendentinę meditaciją, domėjimąsi horoskopais. Piktosios dvasios gali apnikti ne tik ilgą laiką išpažinties neinančius žmones, bet ir religinius fanatikus. E.Rinkevičius įsitikinęs, kad be išeiginių dirbantis velnias nepraleidžia nė menkiausios progos siekdamas apsėsti žmogų ir pademonstruoti savo galią. Anot jo, apsėdimas negresia tik tam, kuris tvirtai tiki.
Mėgsta drožinėti ir fotografuoti
Kunigas neslepia, kad jo pagalbos šaukiasi ne tik mūsų tikėjimo žmonės. Jis niekam neatsisako pagelbėti, visus priima ir išklauso. O kai labai pavargsta ir nori atsipalaiduoti, imasi drožybos. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis dalyvauja tautodailininkų parodose, pats jas rengia, o nuo 1997-ųjų priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. „Šį pomėgį būsiu paveldėjęs iš senelio“, – mano E.Rinkevičius, mat gerai atsimena vaikystėje matytą senelio drožtą kryžių.
Kunigas žinomas ir kaip literatas, ne vienos knygos autorius, išleidęs eilėraščių rinkinius „Sudegintas laikas“, „Ramybės ąžuolas“, „Krintanti žvaigždė“. Už pastarąjį jis buvo pripažintas geriausiu Utenos rajono literatu. E.Rinkevičius yra išleidęs dienoraštį „Kunigo metai“, atsiminimus apie kunigą Aleksandrą Papučką, miniatiūrų, knygą apie Ramygalos šv. Jono Krikštytojo parapiją, jos istoriją ir dabartį, leidžia parapijos laikraštį. Dar vienas jo pomėgis – fotografija. Kaip kunigas visur spėja? „Dievas niekada neuždeda naštos ne pagal pečius“, – neabejoja E.Rinkevičius.
