Sunkmetis jau iškreipė ir kultūros veidrodį. Plungėje, pernai besididžiavusioje Lietuvos kultūros sostinės titulu, kultūros centro patalpos priglaudė pigių drabužių išpardavėjus.
Plungiškiai, tradiciškai įpratę Plungės kultūros centre ieškoti atgaivos sielai, šįkart kultūros įstaigos parodų salėje turėjo galimybę aprūpinti mokslo metams besirengiančias savo atžalas nebrangiais drabužiais.
Žemiškoms reikmėms – nė lito
Po Lietuvą keliaujanti vokiškų drabužių išparduotuvė į Plungės kultūros centrą užsuko praėjusią savaitę. Kultūros centro direktorius Romas Matulis „Respublikai“ sakė, kad parodų salėje drabužiais prekiauta ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį.
Jau šį penktadienį į parodų salę vėl sugrįš kultūra – čia bus atidaryta dailininko Valdo Simučio tapybos darbų paroda.
„O tuo metu parodų salė buvo tuščia, tad išparduotuvė parodų grafikui įtakos neturėjo, – teisinosi „Respublikai“ kultūros įstaigos direktorius. – Rengėmės remontui, todėl patalpose, kuriose ketinama keisti radiatorius, vasarą kultūrinės veiklos neplanavome. Šiemet ketiname baigti apšiltinti sienas, įvykdyti šilumos ūkio pertvarką“.
Už patalpų nuomą gautą 1 tūkst. litų kultūros įstaigos administracija išleis higienos prekėms įsigyti, renginiams organizuoti, reklamai. Tačiau ši paspirtis – lašas jūroje. Pasak R.Matulio, vien tualetiniam popieriui kultūros centras per mėnesį išleidžia apie 2 tūkst. litų, o tokioms žemiškoms reikmėms valstybė neskiria nė lito.
Nuoma – dėl būtinybės išgyventi
Direktoriaus R.Matulio teigimu, kultūros įstaiga suinteresuota bet kokia finansine paspirtimi, nes reikia išgyventi. Po šios kultūros įstaigos stogu besiglaudžiantiems meno kolektyvams reikia pinigų instrumentams, kelionėms.
„Svarbu, kad kultūros įstaigos bandymas užsidirbti pinigų netrukdytų tiesioginei šios įstaigos veiklai, – teigė R.Matulis. – O tai, kad provincijos miestelyje žmonės turėjo galimybę užeiti pas mus ir pigiau apipirkti vaikus prieš rugsėjo pirmąją, visiems tik į naudą“.
Plungės kultūros centre nuomojamos patalpos ir dviem kavinėms. Ir kultūros įstaigai – papildomas litas, ir žmonėms yra kur kavos atsigerti.
„Mano supratimu, kultūros centre gali būti teikiama bet kokia paslauga bendruomenei, net jei ta paslauga ir nėra susijusi su kultūra, – sakė R.Matulis. – Svarbu, kad kultūros centre nebūtų nekultūringų dalykų, kurie trukdytų teikti kultūrines paslaugas. O tiek kavinė, tiek parduotuvė nėra kas nors nekultūringo. Aišku, jei kultūros centras galėtų sau leisti negalvoti apie išgyvenimą, o tik vykdytų savo tiesioginę misiją, patalpų kitoms įstaigoms nenuomotume“.
Juozas Šlepetis – Plungės rajono vicemeras:
Nėra geras dalykas, kai kultūros centre prekiaujama batais ar pan. Kultūros įstaigos statusas nelabai dera su panašiais dalykais. Tačiau tokią situaciją diktuoja bendras mūsų ekonominis gyvenimas. Aš manau, kad didelių pinigų už tokią patalpų nuomą kultūros centras negauna. Aišku, kad finansavimas nėra toks, koks jis turėtų būti. Striuka visiems, ne tik kultūros darbuotojams. Ne be reikalo žmonės priversti ir nemokamų atostogų eiti. Bet reikia gyventi verčiantis iš to, ką turime.
Regimantas Adomaitis – aktorius:
Graudu žiūrėti į tokią situaciją, kai kultūrinis mentalitetas yra šitaip sumaterialėjęs, kai meno pasaulio žmonės priversti griebtis šiaudo, kad išgyventų. Skaudina ir tai, kad viskas, kuo mes tikėjome ir ko siekėme – visi kriterijai ir vertybių skalės – yra sumaišyta. Nebesuprasi, kas vyksta. Ne tik sunkmetis kaltas dėl to, kad nyksta takoskyra tarp meno ir žemiškų dalykų. Visa tai daro patys žmonės. Ir tik nuo jų požiūrio, įsitikinimų ir mąstymo viskas priklauso. Žmonių galvose įvyko kažkokia sumaištis, jie tapo materialistai – tokia realybė.
Sidas AKSOMAITIS
