„Prezidento svarbiausieji patarėjai vėl paliko jo komandą. Galima ilgai aiškintis kas asmeniškai lėmė kiekvieno iš komandos narių apsisprendimą, bet kadangi toks komandos nestabilumas jau tampa reguliariu dalyku, tai ir verta į tai pasižiūrėti kaip į svarbų reiškinį, ir pats laikas suprasti jo esmines tikrąsias priežastis. Ir tokiu atviru kritiniu žvilgsniu žvelgdami į reiškinio esmę galbūt ir pačiam prezidentui labiau padėsime, nei vis pataikaujančiai kartodami, kad jeigu šokėjui nesiseka šokti, tai tik per maži batai yra kalti. Kartais būna taip, kad ir šokėjas šokti nemoka“, – teigė A. Kubilius.
Pasak politiko, tai jau trečias jo tekstas, skirtas prezidento problemoms.
„Šiame trečiajame tekste bandau pažiūrėti į prezidento problemų visumą, kaip į reiškinį, kuris turi vieną išsiskiriantį bruožą. Ir, mano įsitikinimu, būtent tas prezidento veiklos bruožas lemia tokią radikalią prezidento patarėjų ir komandos kaitą, nes jie niekaip neišsprendžia tos vienos esminės prezidento problemos, kurios objektyviai negali išspręsti jokie patarėjai ir jokie ypatingi viešieji ryšiai. Nes tą problemą gali išspręsti tik pats prezidentas. Tik tada, kai pats prezidentas supras savo problemos esmę ir pats sugebės ją įsivardinti, tik tada prezidento komanda sugebės jam padėti.
O tą prezidento problemų visumos išskiriantį bruožą galima apibrėžti aiškiais terminais: tai „nereikšmingo prezidento“ sindromas. Bandydamas šį sindromą plačiau paaiškinti, turiu grįžti prie to, ką esu rašęs gerokai anksčiau“, – teigė A. Kubilius.
Pasak A. Kubiliaus, beveik prieš dvejus metus, tuoj po prezidento rinkimų, artėjant G. Nausėdos inauguracijai, jis rašė, kad Lietuvoje galime susidurti su nauju išmėginimu: „neryškiu“, o tuo pačiu ir nereikšmingu prezidentu ir jo elgesiu, kurį visų pirma sąlygoja pasąmoninis prezidento siekis jaustis „reikšmingu“ ir siekis daryti viską, kad aplinkiniai tokią jo „reikšmę“ pripažintų.
„Kiekvienas Lietuvos prezidentas, eidamas savo pareigas, buvo kitoks. Kitoks buvo jų elgesio būdas, kitokia patirtis, kitoks laikmetis. Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė – kiekvienas iš jų buvo kitoks, bet kiekvienas savotiškai ryškus. Paksas buvo ryškus tik dėl apkaltos. Nors Lietuva dar nėra susidūrusi su neryškiu prezidentu, bet tokia galimybė visada yra.“
Tada su nerimu kėliau klausimą, kad Lietuvoje esame pripratę prie „ryškių“ prezidentų ir, kad dar neturime patirties, ką tai reiškia „neryškus“ prezidentas, kuris gali būti populiarus, kaip Švedijos karalius, bet neturėdamas savo aiškios darbotvarkės, prezidentas valstybės realiame gyvenime gali likti mažai ką reiškiančiu. Taip, kaip yra ir su Švedijos karaliumi.
Kas daro prezidentą ryškų?
„Tai, kokie svarbiausieji darbai ir rezultatai yra siejami su jo kadencija. V. Landsbergis asocijuojoasi su Kovo 11-ąją, Sovietų imperijos griūtimi ir Lietuvos valstybės atkūrimu bei jos tarptautiniu pripažinimu. A. M. Brazauskas – su suvaldyta lietuviškąja nostalgija praeičiai ir integracijos pradžia. V. Adamkus – su vakarietiška integracija: derybomis ir naryste ES; D. Grybauskaitė – su priešstata Rusijos agresijai Ukrainoje ir NATO įtvirtinimu Lietuvoje.“
Deja, mano pranašystė, kad Lietuvai gali tekti susidurti su anksčiau, iki pat 2019 metų dar neišbandytu reikalu, tai yra su „neryškiu prezidentu“, atrodo, kad išsipildo su kaupu. Ir tenka apgailestauti, kad su prezidento Nausėdos vardu ateityje gali būti siejami ne kokie nors Lietuvos pasiekimai kovoje su pandemija ar Lietuvos ypatingas vaidmuo geopolitinių pokyčių, vykstančių Baltarusijoje ir Rusijoje, akivaizdoje, bet „nausėdinių krizių“ pavadinimas, sietinas su krizėmis, kurios kyla, kai prezidentai, perlipdami per savo konstitucinių įgaliojimų ribas, bando dirbtinai susireikšminti, nerasdami kitų būdų kaip išlikti reikšmingais valstybės gyvenime.
Mano įsitikinimu, viskas, ką matome prezidento veikloje pastaruoju metu, ypač po pastarųjų Seimo rinkimų, yra tiesiog prezidento asmeninė ir kartais desperatiška kova už tai, kad kaip nors prezidento institucija būtų matoma kaip reikšminga veikla užsiimanti institucija. Deja, kai toje veikloje niekaip neatrandama kaip koncentruotis į bent kiek reikšmingą ilgalaikį valstybinės politikos turinį, tada belieka tik reikšmingos veiklos imitacija, kai svarbiausiu rūpesčiu lieka vienintelis tikslas, kaip viešumoje neatrodyti atsiliekančiu nuo reikalingus ir efektyvius sprendimus darančios naujosios Vyriausybės.
Bet tokia dirbtinė konkurencija su Vyriausybe niekaip nesprendžia pamatinės problemos, tai yra „neryškaus prezidento“ problemos. Prieš 2 metus rašiau, kad prezidentas, norėdamos būti ryškiu ir reikšmingu, turi turėti žymiai aiškesnį svarbiausių valstybės politikos prioritetų sąrašą, kurių įgyvendinimui jis pats nuoširdžiai įsipareigotų. Neužtenka paskelbti vien tik „gerovės valstybės“ kryptį, nes nėra politikų, kurie šios krypties vienaip ar kitaip nebūtų paskelbę. Kai po tokio šūkio neseka jokie konkretesni veiksmai, tai toks šūkis labai greitai patenka į kažkada A.Paulausko eksploatuoto lozungo „Nusipelnėme gyventi geriau!“ kategoriją. Todėl kuo ilgiau prezidentas bandys sukurti savo reikšmingumą vien tik kartodamas tą patį „gerovės valstybės“ šūkį, tuo platesnei visuomenei kils daugiau abejonių ar prezidentas tikrai gali tapti reikšmingu. Ir nepadės nei konkurencija su Vyriausybe pandemijos bei vakcinų valdymo ar mokesčių iniciatyvų reikaluose.
Nesiimu patarti prezidentui kaip jam išlipti iš „nereikšmingo prezidento“ sindromo. Ir statuso.
Prieš daugiau nei du metus rašiau, kad prezidentas, norėdamas būti reikšmingu, privalo turėti savą valstybės strateginės darbotvarkės sampratą ir turi ieškoti supratimo ir sutarimo su Vyriausybe dėl tokios strateginės darbotvarkės įgyvendinimo. Tik tada prezidentas galės vėl būti reikšmingas, jeigu jo strateginė darbotvarkė sutaps su Vyriausybės strategine darbotvarke. Deja, tuo atveju, kai pats prezidentas neturi jokios strateginės darbotvarkės ir vieninteliu siekiu lieka primityvioji kasdienė konkurencija su energingai dirbančia Vyriausybe pandemijos ar vakcinų reikaluose, labai greitai lieka aišku, kad pačiam prezidentui „nereikšmingo prezidento“ sindromas kelia vis didesnį nerimą. Ir todėl jis blaškosi po Vyriausybės atsakomybės lauką. Todėl jo patarėjai periodiškai pabėga, nes nesugeba įtikinti paties prezidento, kad „reikšmingu prezidentu“ jis sugebės tapti tik tada, kai iš esmės keis savosios veiklos esminę paradigmą.
Akivaizdu, kad prezidentui vis labiau artėjant prie savo kadencijos vidurio, jo paties mąstyme ir darbotvarkėje vis daugiau vietos užims paprastas klausimas – kaip laimėti antrąją kadenciją? Kartais susidaro vaizdas, kad tai jau dabar yra pagrindinis Prezidento darbotvarkės klausimas“, – dėstė A. Kubilius.
Pasak A. Kubiliaus, norint laimėti – reikia tapti reikšmingu. Jeigu ne visai Lietuvai, tai bent kažkuriai rinkėjų grupei.
„Galima rasti nemažai įrodymų prezidento veiksmuose, kurie rodo, kad prezidentas nebetiki, jog centro dešinieji rinkėjai, kurių nemažai 2019 metais balsavo už jį, dar balsuotų už jį ir 2024 metais. Todėl, kaip rašiau tekste apie prezidento mokestines iniciatyvas, susidaro vaizdas, kad prezidentas pradeda ieškoti vis naujų būdų kaip trukdyti Vyriausybei įgyvendinti jos ilgalaikes strategijas arba kaip savo iniciatyvomis didinti įtampas valdančios koalicijos viduje tarp liberalų ir konservatorių.
Todėl neverta bus stebėtis, jeigu prezidentas vis nuosekliau slinksis link R.Karbauskio ir už jį 2016 metais balsavusio elektorato. Nes būtent ši dalis kairiųjų rinkėjų šiuo metu labiausiai stokoja aiškių lyderių, o visa „antimodernistine nostalgija“ persiėmusi politinė bendruomenė, kažkada su A.Brazausku ėjusi „nostalgijos sovietmečiui“ keliu, niekaip neatranda savo naujo kelio. Prezidentui pasukus šiuo keliu, R.Karbauskis tikrai apsidžiaugs.
Prezidentas yra kryžkelėje - „reikšmingu“ tapti toje rinkėjų erdvėje, kuri už jį balsavo 2019 metų Prezidento rinkimų pirmajame ture, nelabai sekasi, o norint „reikšmingu“ tapti kitoje erdvėje gali tekti ne tik nepritarti Stambulo konvencijai. Yra dar visokie trąšų iš Rusijos importai ar baltarusiškų krovinių tranzitas per Klaipėdos uostą, kurį Lukašenka sustabdė. Lietuvoje yra nemažai įtakingų, kam kliūtys šiuose biznio reikaluose labai nepatinka. Nėra sudėtinga ieškoti savo „reikšmingumo“ ir tokioje aplinkoje. Prezidento pastangos burti sau naują koaliciją būsimiems rinkimams yra suprantamas reikalas, bet prezidentui tokių pastangų rūpintis būsimos koalicijos interesais nereikia stengtis vadinti rūpesčiu „Lietuvos gerove“. Žmonės yra išmintingi ir labai greitai atpažįsta tikrąsias daugelio reiškinių ar veiksmų priežastis.
„Nereikšmingo prezidento“ sindromas yra sudėtingas pačiam prezidentui. Kaip matome, jis yra skausmingas ir prezidento komandai bei jo patarėjams. Jis drumsčia protus ir daugeliui lietuvių. Prezidentas padėtų ne tik sau, bet ir daugeliui Lietuvos piliečių, kurie pergyvena dėl Lietuvos reikalų, jeigu prezidentas pagaliau išspręstų savo asmeninę dilemą - kur, su kuo ir su kokiomis idėjomis jis nori būti reikšmingas.
Nes politikoje nieko nėra blogiau kaip „tuščias susireikšminimas“ neturint nei reikšmingų idėjų, nei reikšmingų darbų. Toks tušias susireikšminimas niekuo nesiskiria nuo puikybės. O pagal bažnyčios mokymą „puikybė” yra pirmoji iš Septynių Mirtinų Nuodėmių sąrašo.
Aišku, galime šia nuodėmės našta ir mes visi bent dalinai su prezidentu pasidalinti: nes prezidentas kenčia ne tik dėl asmeninio „reikšmės“ sindromo, bet ir todėl, kad Lietuvos visuomenėje yra susklostęs klaidingas prezidento institucijos „reikšmės“ supratimas. Per 30 metų vis dar esame tik dalinai mentališkai nutolę nuo netolimų Rytų, todėl daug kas pasąmonėje norėtume matyti Lietuvos Prezidentą savo reikšme kažkuo panašų į Lukašenką ar Putiną. Tuo tarpu jau 16 metų gyvename Europos Sąjungoje, kurioje dauguma prezidentų savo konstitucine reikšme ir įtaka valstybės gyvenimui niekaip neprilygsta premjerams.
Gali būti, kad prezidentą Nausėdą tenka tiesiog užjausti, kad jis bus pirmasis iš Lietuvos prezidentų pagal savo vaidmenį valstybės gyvenime priartėsiantis prie europietiško prezidentų standarto, kai savo reikšme valstybės gyvenimui jie yra panašūs į monarchus. Tai yra nelabai reikšmingi. Bet populiarūs. Visa prezidento bėda, kad jam vienu metu norisi būti ir populiariu monarchu, ir „vakcinų premjeru“. Tokios mišrainės patarėjai ir neatlaiko...“, – savo socialiniame feisbuko tinkle skelbia A. Kubilius.
