„Opozicija drąsinasi ir skelbiasi, kad rudenį inicijuos interpeliaciją Gabrieliui Landsbergiui, Užsienio reikalų ministrui. Nes opozicijai kažkas neaišku su Lietuvos užsienio politika. Arba opozicijai tiesiog kilo noras paskelbti, kad pagal juos Lietuvos užsienio politika yra netinkama.
Sakyčiau, kad valdančiųjų požiūriu tai turėtų būti vertinama, kaip labai „vertinga" opozicijos iniciatyva. Kažkodėl opozicija nutarė, kad ji nori su valdančiaisiais, ir ypač su konservatoriais, padiskutuoti geopolitikos ir užsienio politikos temomis. Mano supratimu – tai yra labai „įdomus“ opozicijos pasirinkimas.
Kažkada, kai Vakarų broliškų partijų ekspertai mus mokė įvairių demokratijos ir rinkimų kampanijų dėsnių, įsidėmėjau vieną iš jų patarimų – niekada su konkurentu ir oponentu nediskutuok tomis temomis, kuriose jis yra tikrai stipresnis ir visada stenkis diskusiją pervesti į tas temas, kuriose rinkėjai žino, kad tu esi stipresnis ir turi daugiau ką pasakyti.
Galima ginčytis dėl šios Vyriausybės konkrečių žingsnių įgyvendinant Lietuvos užsienio politiką, bet yra sudėtinga lyginti šios Vyriausybės bei konservatorių kompetenciją užsienio politikos reikaluose su šioje srityje opozicijos turima kompetencija, nes kokius nors jos požymius opozicijoje yra tiesiog sunku atrasti. Netenka matyti jų dalyvavimo tarptautinėse konferencijose, skirtose užsienio politikai, netenka girdėti ar skaityti jų pasisakymų tarptautinėje žiniasklaidoje ar matyti šiaip kokių nors naujų minčių ir strateginių idėjų šiuose reikaluose.
Ir jie nori interpeliacijos, tai yra esminės diskusijos apie Lietuvos užsienio politiką?!!!
Su konservatorių lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu?
Nežinau, kodėl opozicija nutarė padovanoti tokią dovaną valdantiesiems!!!
Be abejo, opozicija gyvena savo gyvenimą, kuriame tarpusavio nuožmi konkurencija dėl tų pačių rinkėjų tarp Skvernelio ir Blinkevičiūtės, tarp vardan Lietuvos demokratų ir socialdemokratų, yra visą opozicijos elgesį lemiantis reiškinys, ir kur abu lyderiai žino tik vieną konkurencijos būdą: ne intelektualiomis naujomis idėjomis (iki šiol tokių nei pas vienus, nei pas kitus nerasta), bet nuožmia „Landsbergio” vardo kritika. Kas garsiau pasmerks Landsbergį! Nuo pat kolūkių griuvimo meto tai jų rinkėjams sužadina tą patį pavlovišką instinktą. O šiandieniniai opozicijos lyderiai vis dar tiki, kad tai ir vėl suveiks. Ir, kad būsimoms pergalėms nieko daugiau ir nereikia.
Ir tuo save labai skaudžiai apgauna.
Yra dvi papildomos priežastys (šalia skirtingų kompetencijų reikalo), kodėl valdantiesiems tokia interpeliacija yra naudinga. Pirmoji iš jų yra tai, kad Lietuva ir visa Europos Sąjunga nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios įžengė į didelių geopolitinių krizių, iššūkių bei pokyčių laikotarpį, kuris tęsis gerą dešimtmetį. Tai yra ir tai bus „naujos geopolitikos laikotarpis”. Ukrainos pergalės karo ir integraciniame fronte, žlungančios Putino Rusijos neišvengiama transformacija, permainos pačios Europos Sąjungos viduje, kuri privalės tapti žymiai efektyvesniu savarankišku geopolitiniu veikėju – visa tai bus pagrindiniai šio dešimtmečio bruožai.
Toks laikotarpis atneš nemažai naujų išmėginimų ne tik Europos Sąjungos lyderiams, ne tik nacionalinių Vyriausybių vadovams ar Prezidentams, bet ir visoms partijoms bei jų lyderiams. Tame tarpe ir Lietuvos. Ir ne tik valdančiosioms, bet ir opozicinėms. Ir visų pirma geopolitikos, saugumo politikos ir užsienio politikos reikaluose.
Skirtingai nuo ankstesnių dešimtmečių, kai eiliniams rinkėjams užsienio politikos reikalai mažai rūpėjo, karas Europos kontinente situaciją keičia radikaliai. Ne veltui Suomijos ir Švedijos politikai vienu balsu tvirtina, kad prasidėjus karui milžiniškas ir vieningas rinkėjų spaudimas politikus privertė priimti sprendimus dėl stojimo į NATO.
Toks laikmetis kelia ypatingus visuomenės reikalavimus ne tik valdantiesiems. Ne mažesni reikalavimai kyla ir opozicinėms partijoms. Toks laikmetis yra proga arba opozicijai parodyti, kad strateginių šalies interesų atžvilgiu ji yra rimta ir solidi partija, ir taip pelnytis ilgalaikio rinkėjų pasitikėjimo, arba visuomenei yra proga įsitikinti, kad opozicija neturi strateginio stuburo. Ir moka tik kandžiotis. Ir dėl to tokiu laikotarpiu negali būti prileista prie valdžios.
Trys Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiai yra palikę akivaizdžių įrodymų, kad partijos, būdamos opozicijoje, sugeba skirtingai elgtis. Vien iš savo asmeninės patirties, įvairiais laikotarpiais dirbant ir vadovaujant Seimo opozicijai, galiu prisiminti tokius epizodus, kaip būdami opozicijoje 2006-2007 metais rėmėme ir sudarėme galimybes veikti socialdemokrato G.Kirkilo mažumos Vyriausybei (po to 2008 m. laimėjome Seimo rinkimus); rėmėme euro įvedimą, kai A.Butkevičiaus Vyriausybei dėl euro įvedimo iškilo problemos su koalicine Darbo partija; po 2014 metų, būdami opozicijoje, nuosekliai rėmėme krašto apsaugos finansavimo didinimą iki 2%. Tokių epizodų mums būnant opozicijoje, galėčiau vardinti ir dar daugiau, bet sunkiai prisimenu ką nors panašaus iš tų retų laikotarpių, kai “kairieji” būdavo opozicijoje.
Pasaulis gyvena ypač sudėtingą laikotarpį: nesibaigiančios pandemijos bangos, pabėgėliai, karas, infliacija ir energetikos krizė - daugybė galimybių opozicijai pademonstruoti savo solidumą ir valstybės strateginių interesų svarbos supratimą. Daugybė galimybių skelbti paramą Vyriausybės iniciatyvoms ar patiems siūlyti reikšmingus šios srities projektus. Bet opozcija šiuo metu renkasi priešingą kelią – interpeliaciją Lietuvos užsienio politikai. Ne ministrui, o politikai. Sunku būtų sugalvoti labiau įtikinantį veiksmą, įrodantį, kad opozicijai dar labai toli iki solidumo ir patikimumo.
Kai kam toks mano argumentas, kritiškai vertinant opozicijos veiklą, gali pasirodyti neįtikinantis, nes rinkėjams, tariamai, tai nebus svarbu, bet dar kartą noriu pakartoti – šis dešimtmetis jau yra ir tikrai bus kitoks, nei tai, ką iki šiol nepriklausomybės laikais mes turėjome galimybių patirti. Mano įsitikinimu, opozicija to dėl vienokių ar kitokių priežasčių dar vis nesupranta.
Be abejo, valstybės požiūriu tas faktas, kad opozicija su nuolat pasikartojančiu auto-mazochistiniu malonumu save stato už mūsų valstybės rimtos ir solidžios politikos rėmų, nėra gerai. Tačiau rinkėjams yra sveika pamatyti kas yra kas šiais laikais. O interpeliacija yra toks instrumentas, kuris leidžia valdantiesiems ne tik atsakyti į užduotus klausimus. Pats interpeliacijos žanras yra ir iššūkis pačiai opozicijai – suformuluoti bent kiek protingus klausimus ir patiems turėti atsakymus į juos. Opozicijai visa „tranzito” istorija, norint pagal ją rašyti klausimus ministrui G.Landsbergiui, gali tapti dideliu galvos skausmu ir jos pačios nepasirengimo tokių temų svarstymui akivaizdžiu įrodymu. Užtenka vien tik I.Šimonytės teisingo įvardijimo, kad S.Skvernelis pradžioje Vyriausybei priekaištavo, kam ji „skriaudžia” Kaliningradą, pradėdama įgyvendinti ES sankcijas pagal Komisijos pirmąjį išaiškinimą, o pabaigoje jau priekaištavo dėl to, kad sankcijos tranzitui į Kaliningradą pagal Komisijos antrąjį išaiškinimą nebebus įvedamos.
Per šias savaites ministras ir Vyriausybė susilaukė kokių tik nori priekaištų, nes Lietuvoje visi yra krepšinio ir sankcijų „sofos ekspertai”: pasirodo Vyriausybė ir nesuprato sankcijų reglamento, todėl Komisija net du kartus turėjo aiškinti Vyriausybei, kad reglamente nėra draudimo tranzitui į Kaliningradą; ir nemoka kalbėtis su Komisija bei kitomis ES šalimis; ir nekėlė Kaliningrado tranzito klausimo per derybas dėl sankcijų; ir blogai strategiškai komunikavo; ir nusileido Kremliaus šantažui; ir pasidavė Komisijos spaudimui; ir bendrai tiek Lietuva, tiek visa Europos Sąjunga atsidūrė ant pražūties slenksčio. Ir dar – išdavėme Ukrainą.
Nesakau, kad su sankcijų tranzitui į Kaliningradą istorija viskas yra gerai ir, kad nėra ko aptarti ar diskutuoti, bet visiškai akivaizdu, kad visa šio reikalo istorija mažai ką bendro turi su išsakomais priekaištais Vyriausybei. Visa šio reikalo fabula yra pakankamai aiški ir ne kartą paaiškinta Vyriausybės atstovų:
- kovo mėnesį ES Vadovų Taryboje (Lietuvą atstovauja Prezidentas G.Nausėda) buvo patvirtintas IV sankcijų paketas, kuriame, mano įsitikinimu, buvo įtvirtintas ir sankcionuotų prekių transportavimo draudimas per ES teritoriją (tame tarpe ir per Lietuvą). Tai geriausiai atspindi šio reglamento 3g straipsnio (žr.nuotrauką) tekstas, skirtas draudimui gabenti sankcionuotus plieno gaminius, jeigu jų kilmės šalis yra Rusija;
- Lietuvos atstovai, būdami susirūpinę dėl to, kaip tokios sankcijos turės būti įgyvendintos tranzito į Kaliningradą atveju, kreipėsi į Komisijos teisininkus patarimo ir balandžio mėnesį gavo aiškų teisinį atsakymą, kad ir tranzitui per Lietuvos teritoriją turi būtų taikomos tokios pačios sankcijos, kaip ir pervežimams per bet kurią kitą ES teritoriją. Šis atsakymas išlieka konfidencialiu.
- Birželio mėn. pagal ES nustatytą kalendorių Lietuvai ir kitoms ES valstybėms pradėjus įgyvendinti Tarybos reglamente nustatytas sankcijas, Kremlius daug nedelsdamas garsiai melagingai apkaltino Lietuvą, kad ji įvedė Kaliningrado “blokadą” ir pradėjo grasinti atsakomosiomis priemonėmis.
- Šiandien yra žinoma, kad į tokį Kremliaus šantažą ypatingai jautriai sureagavo Vokietija, kurią Kremlius gali įtakoti ir dėl Vokietijos ypatingai didelės priklausomybės nuo Gazprom dujų tiekimo. Kremlius tuo pat metu nutraukė dujų tiekimą Vokietijai “NordStream 1” (NS 1) dujotiekiu. Šiomis dienomis Vokietijos prašymu Kanada atšaukė sankcijas “NS 1” dujotekio turbinai, kuri buvo remontuojama Kanadoje. Tuo pat metu, Vokietijos iniciatyva Komisija paskelbė naują išaiškinimą dėl sankcijų taikymo tranzitui į Kaliningradą ir šį kartą Komisija suformulavo nuostatą, kad traukinių tranzitu sankcionuotų prekių pervežimas turi būti tik ribojamas, bet ne pilnai draudžiamas. JAV viešai parėmė tokį Komisijos sprendimą. Kremlius atnaujino dujų tiekimą Vokietijai.
- Taigi, Europos Komisija (ne Lietuvos Vyriausybė!) paskelbė du skirtingus paaiškinimus, kaip IV sankcijų paketo nuostatos turi būti įgyvendinamos tranzito į Kaliningradą atveju. Pirmasis paaiškinimas rėmėsi teisine logika ir išaiškino, kad Tarybos patvirtintas Reglamentas (aukštesnio lygmens teisės aktas) nenumato išimčių sankcijoms ir todėl sankcionuotų prekių tranzitas į Kaliningradą per Lietuvą yra draudžiamas; antrasis išaiškinimas labiau rėmėsi politine logika ir paskelbė, kad traukinių tranzitui turi būti taikomi tik ribojimai, bet ne draudimai (nors Tarybos patvirtintame Reglamente tokių nuostatų ir nėra) .
- Sankcijos tranzitui į Kaliningradą nėra tos sankcijos, kurios būtų pačios nuostolingiausios Rusijos Federacijai. Todėl ar toks sankcionuotų prekių tranzitas į Kaliningradą yra draudžiamas, ar leidžiamas, Rusijos ekonomikai nesukels ypatingo poveikio. Žymiai nuostolingesnės yra anglies, naftos ir būsimas dujų eksporto draudimas ir už jų įgyvendinimą yra verta kovoti sutelkus visas pajėgas.
- Sankcijų tranzitui į Kaliningradą klausimas tapo geopolitiškai reikšmingu tik todėl, kad Kremlius ėmėsi šantažo ir paaiškėjo, kad tokiu šantažu Kremlius gali pasiekti rezultatų. Ir tai yra pavojingas precedentas. Bet Kremliaus šantažui pasidavė Europos Komisija, o ne Lietuvos Vyriausybė. Komisija yra visiškai nepriklausoma nuo nacionalinių Vyriausybių, todėl Lietuva galėjo diskutuoti su Komisija dėl išaiškinimo teksto, bet neturėjo jokių galimybių pakeisti jo esminių nuostatų. Vyriausybė tik nusprendė nebeginčyti tokio Komisijos sprendimo, kai jis buvo paskelbtas. Ir tame yra daug strateginio racionalumo. Ko šioje situacijoje Vyriausybei galbūt nereikėjo daryti - tai skelbti tokių viešų pareiškimų, kurie buvo pateikti kaip Vyriausybės džiaugsmo ir sveikinimų tokiam Komisijos sprendimui pareiškimai.
- Bandant opozicijos organizuojamos interpeliacijos metu aiškintis visas šias “sankcijų tranzitui” peripetijas, neišvengiamai teks nagrinėti ir Europos Komisijos bei Vadovų Tarybos veiksmus. Ir čia Saulius Skvernelis turi būti pasiruošęs užduoti klausimus savo buvusiam ministrui, Lietuvos deleguotam Komisarui V.Sinkevičiui (kodėl Komisija ar jos pareigūnai pateikė dvi visiškai skirtingas nuomones apie to paties sankcijų Reglamento įgyvendinimą?) ir Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai (kodėl Vadovų Taryba, kuriai Europos Komisija yra atskaitinga, nesiaiškina ar Komisijos antrasis išaiškinimas, leidžiantis sankcionuotų prekių tranzitą į Kaliningradą, atitinka Vadovų Tarybos patvirtintą sankcijų Reglamentą, kuris tokį tranzitą draudžia?). Kadangi S.Skvernelis dėl suprantamų politinių priežasčių tokių klausimų neužduos, tai ir paaiškės, kad opozicija rūpi ne “sankcijų istorija”, o tik primityvi galimybė “įkasti” G.Landsbergiui.
Štai ir visa istorija: kur joje yra G.Landsbergio bei Vyriausybes kaltė ar klaidos - racionaliai mąstant yra sunku įžvelgti. Bet Lietuvos užsienio politikos “sofos ekspertams”, kurie net neatskiria Europos Sąjungos Vadovų Tarybos nuo Europos Komisijos (ir painiojasi, kur galioja veto teisė), yra svarbu tik atsiradusi galimybė griežtai Vyriausybės veiksmų kritikai, kurią galima pareikšti susireikšminusio visažinio tonu.
Opozicijai visada yra sunku nepasiduoti pagundai sudalyvauti tokios kritikos valdžiai bangoje. Nors kas tokioje bangoje yra pirmas - ar opozicija, ar “sofos ekspertai” visada yra sunku atskirti. Yra tik verta pastebėti, kad pastaruoju metu bent dvi iš eilės tokios kritikos bangos Lietuvos užsienio politikai kilo tik po to, kai tokiai kritikai startą davė Pekinas (dėl Taivano) ir Maskva (dėl tranzito). Kad Lietuvą dėl jos užsienio politikos giria Vašingtonas, Briuselis ir Kijevas opozicija yra linkusi nepastebėti. Bet tai yra ne Lietuvos užsienio reikalų ministro, o opozicijos problema. Ir bėda. Šiais laikais būti Maskvos ar Pekino propagandos įgarsintojais Lietuvoje nėra pats geriausias opozicijos apsisprendimas.
Bet tai yra jų apsisprendimas. Kurį geriausiai ir pademonstruos rengiama interpeliacija. Nes ji turi visas galimybes tapti interpeliacija pačiai opozicijai. Be abejo, Seime niekas nebalsuos dėl nepasitikėjimo opozicijos užsienio politikos nuostatomis, tačiau opozicijai yra visos galimybės padidinti visuomenės nepasitikėjimą opozicijos laikysena užsienio politikos reikaluose. Todėl valdantieji Seime ir turėtų sveikinti tokią opozicijos iniciatyvą!
Interpeliacija yra aštrus opozicijos ginklas. Kaip kardas. „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!”, su tokiais žodžiais prieškario Lietuvoje buvo suteikiamas karininko laipsnis, Valstybės Prezidentui kariūno petį paliečiant špaga arba kardu. Tas pats galioja ir politinėse kovose: opozicijai kardą prieš valdančiuosius yra nesunku pakelti, yra sunkiau jį po to su garbe nuleisti. Kai to nepavyksta, tada ir liekama be garbės. Garbė yra svarbi ne tik kariūnams, bet ir politinei opozicijai. Nes politikų garbė yra pamatinė vertybė. Ne reitingai, o garbė lemia valstybės gyvenimą.
Demokratija yra konkurencija: kai opozicija kelia kardą be reikalo, tai yra akivaizdu kad po to turės ir nuleisti be garbės. Valdantieji gali tik palinkėti opozicijai dažniau kardą be reikalo kelti. Taip, kaip ji planuoja tai daryti šį kartą. Nes teks dar kartą be garbės nuleisti. Jeigu garbė turi kokią nors prasmę opozicijai.
Taigi, sveikinu opoziciją su pasiryžimu inicijuoti interpeliaciją! Nes tai bus opozicijos interpeliacija pačiai sau. Nes paaiškės, kad nei reikalo supratimo, nei garbės supratimo joje nėra“, – rašė Andrius Kubilius.
Tik dėl vieno jis teisus: kalbėti apie užsienio politiką ar apie bet kurią politikos sritį su konservais ir ypač jų Gabriu tai tas pats kas su karve filosofuoti apie debesis. Kur karvės vaidmuo atitenka konservams ir jų Gabriui.
