Įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo" ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys turi teisę reikalauti, kad šį nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, neprieštarauja Konstitucijai.
Įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą" ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti, kad šį nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, prieštarauja Konstitucijai.
Taip nusprendė pirmadienį nutarimą paskelbęs Konstitucinis Teismas.
Nutarime konstatuota, kad įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo" buvo apibrėžti SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai, nustatytos prievolės Lietuvos Respublikos Vyriausybei apskaičiuoti bendrą (visą) SSRS okupacijos žalos dydį ir pateikti atitinkamą reikalavimą atsakingai valstybei, numatyta steigti SSRS deportuotų asmenų grįžimo į Tėvynę fondą.
Ginčytu įstatymu nėra reguliuojami nei konkrečių fizinių asmenų baudžiamosios atsakomybės už genocidą nustatymo santykiai, nei SSRS okupacijos ir aneksijos metais konkretiems asmenims ar jų šeimų nariams padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo santykiai.
Taigi, nusprendė Konstitucinis Teismas, šis įstatymas buvo skirtas tarpvalstybiniams SSRS okupacijos žalos atlyginimo santykiams reguliuoti, o ne teisei reikalauti, kad genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą.
Ištyręs įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą" konstitucingumą Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai.
Šioje konstitucinės justicijos byloje paminėta, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas susiklostyti tokiai situacijai, kad žalą dėl genocido, įskaitant ir moralinę žalą, patyręs asmuo negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo.
Taip pat paminėta, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido atsiradusios ir neatlygintos žalos nukentėjusiems nuo genocido asmenims neatlygintų genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, o dėl genocido žalą patyrę asmenys neturėtų teisės reikalauti teisingai atlyginti žalą, prieštarautų Konstitucijai, jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui.
Konstitucinis Teismas nusprendė, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido atsiradusius neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido patyrę žalą asmenys turėtų teisę nevaržomi jokių terminų reikalauti, kad genocido nusikaltimus padarę fiziniai asmenys teisingai atlygintų žalą.
Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatomis Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį pagal pareiškėjo - Aukščiausiojo Teismo prašymą ištirti, ar Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šiame įstatyme nenustatyta, kad yra atkuriamos ir kitų kategorijų asmenų, nei nurodyta šiame įstatyme, pažeistos teisės, neprieštarauja Konstitucijai.
