Rita ŽADEIKYTĖ
Rytoj sukanka lygiai 40 metų, kai būrelis bičiulių, slėpdamiesi nuo saugumiečių, naktį pastatė kryžių Kryžių kalne – už Lietuvą. Viena iš to žygio dalyvių – 77-erių Janina Žibėnienė – rytoj pėsčiomis su bendražygiais išneš lietuvišką kryžių į Meksiką, į Gvadelupę.
Dvi didžiosios dienos
Sekmadienį šventų Mišių per Sumą į Šiaulių katedrą rinksis dviejų žygių liudytojai.
Vėlų 1973 metų gegužės 19 dienos vakarą devyniolika maldininkų, vadovaujami šviesios atminties Mečislovo Jurevičiaus (1927–1999), buvusio politinio kalinio, disidento, Helsinkio grupės nario, vieno „Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojų, Vyčio kryžiaus III laipsnio ordino kavalieriaus, nešė kryžių į tada tuštutėlį sovietinio saugumo „nušienautą“ Kryžių kalną.
Saugumas juos vėliau tardė, ne vieno gyvenimą sugriovė.
Kitas žygis prasidės rytoj. Dvidešimt šviesuolių po Mišių išeis į pusės metų žygį – neš kryžių į Meksiką, Gvadelupę. Maldininkai pėsčiomis įveiks per 4900 kilometrų nuo Kryžių kalno per Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją ir Meksiką. Kryžiaus nešimo kelionę planuojama baigti spalio 31 dieną.
Į žygį išeina Janina Žibėnienė, 77-erių sulaukusi šiaulietė. Ji prieš 40 metų taip pat dalyvavo nešant kryžių į Kryžių kalną.
„Kai Dievas padeda, viskas įveikiama. Bandysiu pėsčiomis pasiekti Meksiką“, – spindinčiomis viltimi akimis sako J. Žibėnienė.
Prieš kelerius metus ji pėsčiomis 2700 kilometrų ėjo į Medžiugorję (Bosnija ir Hercogovina).
Laukia atsiliepiant miškininko Povilo
Prieš 40 metų kryžių į Kryžių kalną nešė 19 žmonių, Eucharistijos bičiulių draugijos narių: Mečislovas Jurevičius, Stanislovas Čilinskas, vienuolė kaunietė Gema Stanelytė, Ieva Lideikytė, Genė Bružaitė, Juozas Šileikis, Virginija Šileikytė, Gailutė Alijošiūtė, Kristina Milaknytė, tada dar nebuvęs kunigu Ričardas Repšys, Donatas Samėnas, Ignas Budrys, Zenonas Minštautas, Virginijus Ivanovas, Bronislovas Žalpys, Janina ir Vytautas Žibėnai ir dar du žmonės – fotografas iš Kuršėnų ir tada jaunas miškininkas Povilas, kurio pavardės ir tikslios gyvenamosios vietos tada bendražygiai nežinojo, bet jis galėjo būti iš Panevėžio, Pasvalio, o gal Pakruojo.
„Kas gyvi likome, sekmadienį susirinksime, bet tik niekaip nesurandame miškininko Poviliuko. Gal kas perskaitęs laikraštyje padės mums, jis prieš 40 metų galėjo būti maždaug dvidešimtmetis“, – lyg maldai sudėjusi rankas sakė Ieva Lideikytė, 80-metė šiaulietė, ypatingo likimo moteris.
Visos to žygio moterys yra gyvos, penki vyrai jau mirę.
Keturių metrų kryžių buvo padarę M. Jurevičius su S. Čilinsku.
Mažo kambarėlio paslaptis
Susitinkame pas I. Lideikytę jos vieno kambario bute. Iki šiol jis bendražygių vadinamas paskutinės vakarienės kambariu, o ji pati ilgai buvo vadinama Morta.
I. Lideikytė primena Naujojo Testamento istoriją: „Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių. O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“ Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno.“
Jėzui reikėjo Mortos tarnystės – gūdžiu sovietmečiu kryžių nešantiems bendražygiams reikėjo Ievos tarnystės. Ji tą vakarą savo kambarėlyje po Mišių surengė vakarienę.
„Vakarieniavome dvidešimt trys žmonės. Vos sutilpome – kas stačiomis, kas kur rado atsisėsti. Gavau porą kilogramų mėsos, kažkas atnešė iš kaimo didelį kumpio gabalą. Pasistiprinome ir išėjome paimti kryžiaus, kuris buvo M. Jurevičiaus bute, Spindulio gatvėje“, – pasakoja I. Lideikytė.
Išdavystė
Į vakarienę neatėjo tik Virginijus Ivanovas. Žmonės sunerimo.
Virginijus, tada šešiolikmetis, pasisakė tėvui, kad vakare eisiąs į Kryžių kalną.
„Tėvas iškvietė saugumą. Virginijus sėdėjo namie ir negalėjo iki pat vakaro perspėti, kad jau saugumas žino“, – pasakojo I. Lideikytė.
Apgavęs saugumiečius, kad eina į tualetą, tekinas ir verkdamas atbėgo perspėti bendražygių prie M. Jurevičiaus namų.
„Prieš pusę dvyliktos nakties nueiname pas M. Jurevičių, žiūrim, mūsų Virginijus nusiverkęs vaitoja: „Išdaviau! Nebeikit! Saugumas jau žino, kokiu laiku ir iš kur išeinam!“ Suskubome išeiti anksčiau“, – prisiminė I. Lideikytė.
Virginijus norėjo grįžti atgal į namus, bet Gema Staniulytė pasakiusi: „Jeigu grįši namo, važiuosi mūsų su saugumiečiais suiminėti. Einam į Kryžių kalną, tegul su mumis tave sugauna.“
Žygeiviai skubėjo. Iš pradžių buvo nutarta kryžių leisti iš penktojo aukšto virvėmis, bet pasvarstė, kad laiptine nunešti bus greičiau, nors ir pavojingiau.
Žygeiviai ėjo pievomis iki Pasvalio gatvelės. Ja – iki Pakruojo gatvės. Šileikis saugojo kelią. Saugumiečių „Volga“ jau nuvažiavo Kryžių kalno link.
Žygeiviai laukė, kol sugrįš saugumiečių mašina atgal į miestą. Sulaukę skubiai kirto plentą ir pievomis pasileido Kryžių kalno link.
Šviesulėlis
Nunešę kryžių, kas kasė duobę pastatyti, kas akmenėlius rinko, kad kryžius tvirčiau stovėtų. Moterys apsodino kryžių našlaitėmis, pamerkė narcizų, kurių I. Lideikytė buvo priskynusi, uždegė žvakę, giedojo.
„Nueinant nuo Kryžių kalno, mūsų žvakelė švietė kaip mažas dangaus šviesulėlis. Taip gera buvo jį matyti ramioje naktyje be vėjo. Tokia palaima tada švietė, toks vilties spindulėlis ir dėl Lietuvos, ir dėl jos žmonių. Saugumiečiai buvo visus kryžius nušlavęs nuo kalno. Mūsų stovėjo vienas pats“, – mena žygyje buvusi J. Žibėnienė.
Kryžius buvo ornamentuotas, išskaptuota širdis su dviem pervertomis ietimis ir žodžiai: „Kristau Karaliau, teateinie tavo karalystė į mūsų šalį.“
Kryžius testovėjo tik tris valandas. Saugumiečiai, radę jį paryčiais, skubiai nuvertė.
Kol kiti statė ir puošė kryžių, miškininkas Povilas įlipo į eglę, kuri ir šiandien dar stovi ant Kryžių kalno su dviem viršūnėmis, – joje iškabino kelis kryželius.
Kryželius saugumiečiai eglutėje paliko, gal nepamatė. Dar ir dabar matyti keli apdūliję kryželiai toje eglėje, bet ar tie patys?
Tardymai
„Šešiolikmečius Z. Minštautą ir V. Ivanovą suėmė ir išvežė į tardymą. Uždarė į atskiras kameras, liepė rašyti pasiaiškinimus ir išduoti, kas nešė kryžių. Nors atskirai uždaryti, vaikinai surašė vienodus paaiškinimus. Vienuolė Gema jiems buvo sakiusi: "Nebijokit tardomi, kai bus reikalas, Dievas jums įdės žodžius į lūpas“, – pasakojo I. Lideikytė.
Paaiškinimuose šešiolikmečiai rašė, kad nešė keturiese: M. Jurevičius, jiedu ir dar vienas nežinomas žmogus.
„Saugumiečiai vaikinams rodė ir kryždirbio S. Čilinsko nuotrauką ir kitų, bet tie neprisipažino, kad atpažino kryžiaus nešėjus“, – pasakojo I. Lideikytė.
Saugumiečiai suėmė M. Jurevičių. Jis viską sau prisiėmė, nes jau apie 1950-uosius buvo išbandęs saugumo kamerą. Po kurio laiko M. Jurevičių paleido. Jam teko palikti darbą Aklųjų ir silpnaregių kombinate. Po kelerių metų už „nusikaltimus“ režimui, vis tiek buvo suimtas ir įkalintas.
Z. Minštautui neleido laikyti egzaminų Politechnikume – paėmė į kariuomenę. Virginijui Ivanovui nebeleido baigti muzikos mokyklos.
Šaknys ir atžalos
Su abiem bendražygėmis nuvažiuojame į Kryžių kalną.
„Aš dažnai nueinu į Kryžių kalną ir pareinu. Treniruojuosi prieš kelionę į Meksiką“, – ramiai sako J. Žibėnienė.
Užlipus centriniais laipteliais, kairėje pusėje, ties dviviršūne egle buvo pastatytas jų kryžius prieš 40 metų.
„Matot, kiek kryžių šiandien! Juk tai atžalos iš šaknų tų kryžių, kurie buvo statomi sovietmečiu ir bjauriai raunami saugumiečių. Kryžius turi ir šaknis, ir atžalas. Jis kaip amžinas medis – visada gyvas“, – po karštos maldos prie popiežiaus Jono Pauliaus II kryžiaus sakė abi bendražygės.
