Prieš porą dienų Kryžių kalno skelbimų lentoje ir prie paties kalno iškabinti draudžiamieji ženklai: neprašyti išmaldos, nešiukšlinti, nevažinėti dviračiais, motociklais, nedeginti žvakučių, nestatyti kryžių ir kiti. Kalno prižiūrėtojai kelia reikalavimus lankytojams, tačiau patys leidžia kalnui skęsti dilgėlynuose.
Ženklai — Tarybos sprendimu
Šiaulių rajono savivaldybės kultūros paveldo tarnybos vadovės Sigitos Tauterienės teigimu, ruošiamasi padaryti atskirą lentelę, kurioje visi draudimai bus detaliai paaiškinti keliomis kalbomis.
Šiaulių rajono savivaldybės Tarybos nutarimu nuspręsta iškabinti kalno lankymo taisykles. Atsižvelgiant į jas ir pastatyti specialūs ženklai. Panašūs draudžiamieji ženklai galioja Kernavėje, Trakuose ir kituose saugomuose kultūros paveldo objektuose.
Pastatyti 9 draudžiamieji ženklai: draudžiama įvažiuoti su dviratėmis transporto priemonėmis, negalima vartoti alkoholio, kurti laužaviečių, šiukšlinti, triukšmauti ir kiti. „Pastebėjome, kad kai kurie Kryžių kalno lankytojai vaikšto rūkydami arba šalia kryžių degina žvakutes. Kad nekiltų gaisrų ir ugnis nesugadintų autentiško kultūros paminklo, pastatėme draudžiantį tai daryti ženklą“,— aiškino Kultūros paveldo tarnybos vadovė.
Vienas iš ženklų draudžia statyti kryžius. Tačiau jis esą draudžia bet kur statyti didesnius kaip 2 metrų aukščio kryžius, nes paprastai tokiems kryžiams reikalingas pamatas, jam parenkama tinkamiausia vieta. Kitas ženklas draudžia prašyti išmaldos ir elgetauti.
Dilgėles žada išnaikinti
Kalne dygsta ne tik draudžiamieji ženklai, bet ir dilgėlynai. Meškuičių seniūnijos seniūnės pavaduotoja Virginija Remeikienė sakė, kad tvarkyti imsis kitą savaitę. „Kol kas turime tik vieną žmogų, kuris tvarko teritoriją. Vyksta šienapjūtės darbai, tačiau kitą savaitę bus organizuojamos talkos, inicijuotos Meškuičių parapijos klebono Tomo Reinio. Iki Kryžių kalno atlaidų viskas bus sutvarkyta“,— pažadėjo seniūnės pavaduotoja.
Kryžių kalno lankytojai prisimena, kaip monsinjoras Kleopas Jakaitis organizavo panašias talkas ir kalnas atrodė prižiūrėtas. „Susirinkdavo apie 20— 30 žmonių, būdavo ir jaunimo. Per dieną išravėdavome visas žoles, draugiškai grįždavome namo“,— prisimena garbaus amžiaus monsinjoras. Tada žoles tarp kryžių karpydavo ir žirklėmis, be jokios kitos technikos.
Giedrė Rutkauskaitė