„Balsas.lt savaitė“ skelbia dar vieną fragmentą iš 2013-aisiais Lietuvos mafijos biblija tapusios rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“. Kai Lietuvos didmiesčių ir mažesnių miestų kriminalinių grupuočių karai buvo pasiekę aukštumas, 1992–1994 metais, vien sostinėje nusikalstamumo lygis išaugo dvigubai. Pravieniškių zonoje tarpusavio ryšius užmezgę Valerijus Januškevičius ir Vladimiras Rafejenkovas į dažnus pranešimus per radiją, televiziją ar skambias laikraščių antraštes apie dar vieną nežinomo šaulio nukautą mafijos pasaulio vadeivą ar pasiturintį verslininką žvelgė pasyviai.
Bent jau tuo laikotarpiu jie neturėjo menkiausių galimybių tapti užsakomųjų mafijos karų dalyviais, nes jiems trūko ne tik rimtų užsakovų, bet ir patirties bei svarbiausių žudymo įrankių – šaunamųjų ginklų ar sprogmenų be jokios paklaidos vykdyti kruvinas užduotis, - taip rašoma knygų apie Lietuvos mafiją autoriaus paskutiniame leidinyje „Vilniaus bomberio išpažintis”.
Banditų išvaizda sukėlė juoką
1994-ųjų birželio 1-osios rytą plėšikai susitiko Šeškinėje, kur tuo metu gyveno V. Rafejenkovas. Po to abu V. Januškevičiaus „Opel” nuvažiavo prie tuometės Kuro aparatūros gamyklos, ten sustojo, užsidėjo kaukes.
„Kadangi tuo metu turėjau mašiną, kokių Vilniuje buvo gal dvi, pasakiau, kad sustotume kuo atokiau. Automobilį palikome prie telefonų stoties, šalia krūmų, maždaug 200 metrų nuo „Arsol” parduotuvės, – prisimena Valerijus. – Tiesa, prieš tai V. Rafejenkovas parūpino chalatus ir pasakė: „Padarysim taip, lyg čia atėjo kokie krovėjai ir apiplėšė.” Mūsų chalatai buvo mėlynos spalvos, darbiniai.”
V. Januškevičius turėjo pusiau veikiantį „Nagant”, o V. Rafejenkovas – skolintą pusiau automatinį „Agram”. „Mano pistoletas buvo su duslintuvu, bet jis nešaudė. Dėl to ir pasiskolinome antrą ginklą, jei policija užspaustų ir reikėtų skubiai atsitraukti. Netikėjau, kad ginklą panaudosime, abu manėme, kad žmonės ir taip atiduos pinigus. Tada atrodė, kad viskas bus tarsi detektyviniame filme – nutaikęs ginklą į žmogų ir žvelgdamas jam į akis ištarsiu: „Duok pinigus”, – dabar šypsodamasis puse lūpų prisimena Valerijus naujausioje žurnalisto D. Dargio knygoje.
Kadangi V. Rafejenkovas buvo prisikimšęs burną ir negalėjo kalbėti, apie 11 valandą Valerijus pirmas užėjo į parduotuvę „Arsol”. „Jis pastūmė mane į priekį, ir aš vos neįėjau kaip taranas”, – pasakojo Valera. – Iš pradžių buvau sutrikęs, bet vėliau pagalvojau: „Pirmas tai pirmas, ką padarysi, atėjo laikas ir man pirmam žengti.” Įeidamas nieko nekalbėjau, iš pradžių galvojau, ką pasakyti, bet jokių žodžių neradau, ir supratau, kad čia reikėtų panaudoti rimtesnį argumentą nei žodis, nes moterys į mane žiūrėjo beveik juokdamosi. Tuo metu parduotuvėje buvo dvi moteriškės ir, kaip vėliau paaiškėjo, tas vyras, kasininkas Dmitrijus Talanas.”
Šaudė skolintu ginklu
Priėjęs prie moterų ir neradęs tinkamų žodžių, kaip paaiškinti vizito tikslą, V. Januškevičius pirmai į jį skersai pažvelgusiai moteriškei nestipriai stuktelėjo. Smūgis labiau priminė stumtelėjimą, moteris parkrito ant grindų.
V. Januškevičius ir V. Rafejenkovas pastebėjo, kad moteris, gulėdama ant grindų, pažiūrėdavo ir vėl užsimerkdavo, apsimesdavo praradusi sąmonę. Tarsi komedijoje.
Netrukus jie priartėjo prie valiutos keityklos skyrelio. „D. Talanas tuo metu sėdėjo kampe, – teigė Valera. – Priėjęs prie jo numečiau celofaninį maišelį ir pasakiau: „Greitai krauk pinigus ir liksi gyvas.” Bet jis, matyt, nelabai patikėjo, jog mūsų ketinimai rimti, manė, kad mus galima apgauti. Tikriausiai sudarėme greičiau pijokų, o ne gangsterių įspūdį. Iškart pajutome, kad jis nenori atidaryti kasos. Griežtai pasakiau: „Greičiau atidaryk.”
Pamatęs, kad Valerijui nepavyksta D. Talano įtikinti, įsikišo V. Rafejenkovas, pradėjo jį griežčiau bauginti: „Atidaryk arba aš tave tiesiog per langą nušausiu.” Ir vis mosavo ginklu. Po šių žodžių D. Talanas atidarė seifą po prekystaliu. Kaip vėliau paaiškėjo, tik vieną skyrelį, kur buvo smulkmenos – doleriai ir litai smulkiomis kupiūromis. Jis šiuos pinigus išėmė, bet užpuolikai suprato, kad neketina atiduoti didesnės sumos. Tąkart jie susišlavė apie 230 dolerių.
Valerijus nusprendė pažiūrėti, kas dar yra seife, ir priėjęs pamatė, kad atidarytas skyrelis tuščias, o kitas uždarytas. „Maniau, jog jis šiaip sau uždarytas, bet pamačiau, kad užrakintas, todėl sušukau V. Rafejenkovui: „Tas švancas neatrakino seifo, kur raktai?” D. Talanas, pamatęs, kad ieškau seifo raktų, pradėjo veržtis su jais pro duris.”
V. Januškevičius tikėjosi, kad raktai bus numesti kur nors ant žemės, bet išvydo neįtikėtiną vaizdą – D. Talanas ir V. Rafejenkovas stumdėsi beveik kaip per imtynininkų dvikovą ant tatamio. D. Talanas įsikibo į V. Rafejenkovo ginklo vamzdį. Atkakliai priešinosi ir nė neketino pasiduoti. Ir tada pasigirdo duslus šūvis.
„Iškart pagalvojau: „Taip prašiau jo nešaudyti, bet, še tau, ginklas „apšviestas”, o pinigų, dėl kurių čia atėjome, vėl nėra”, – pasakojo V. Januškevičius. – Ginklas buvo skolintas, mes negalėjome juo šaudyti. Juk tokiais atvejais ginklas yra vienkartinis – kartą iššovei, ir viskas. Po to turi ieškoti kito. V. Rafejenkovui pasakiau, kad neturėsime pinigų užsimokėti už ginklą. O jis man: „Mesk tu tą seifą, važiuojam, matai, pardavėja mygtukus spaudžia.” Pažvelgiau į ją – spaudžia mygtuką lyg pianino klavišą... Matyt, moteris buvo sutrikusi ne mažiau nei mes. Kadangi signalizacijos mygtukas jau buvo nuspaustas, pinigų nėra, žmogus nušautas, beliko sprukti iš parduotuvės.”
Tą dieną iš šio ginklo V. Rafejenkovas paleido vienintelį, bet mirtiną šūvį į valiutos keitėją.
Fotorobotai sukėlė nerimą
Kitą dieną pagrindinių to meto šalies spaudos leidinių pirmuosiuose puslapiuose mirgėjo tokios antraštės: „Vilniuje, keitykloje netoli policijos, nušautas kasininkas”, „Kasininkas nušautas darbo vietoje”. Tarp tuometės Šnipiškių policijos nuovados ir Vilniaus 1-ojo policijos komisariato veikusios valiutos keityklos kruvinas apiplėšimas šokiravo visą miestą. „Vilniuje tai pirmas toks atvejis, kai valiutos keityklos kasininkas nušautas darbo vietoje”, – pabrėžė tuometis dienraščio „Lietuvos rytas” korespondentas.
Minėtas publikacijas perskaitęs V. Rafejenkovas labai krimtosi dėl tokios neplanuotos apiplėšimo baigties, jis neištarė nė žodžio.
„Žinau, kad V. Rafejenkovas jo tikrai nenorėjo nušauti. Sunku pasakyti, kaip D. Talanas kovodamas su juo laikėsi už ginklo, bet netikėtai iššauta kulka pataikė tiesiai į širdį. Maža to, po šūvio jis bemaž trisdešimt sekundžių imtyniavosi, iš karto nemirė. Iš pradžių manėme, kad jis tik sužeistas, nes bandė grumtis su V. Rafejenkovu, – prisimena V. Januškevičius. – Liūdniausia, kad po šio nusikaltimo vėl buvome priversti atidirbinėti skolą už netinkamai panaudotą ginklą. Buvau nusprendęs parduoti automobilį, tačiau būsimasis pirkėjas suteikė galimybę dar porą savaičių juo pasinaudoti.
Ir vėl įklimpome per V. Rafejenkovą. Buvau labai piktas ir tiesiai pareiškiau: „Tu ką, negali duoti į snukį?” Sakyčiau, dar būtų buvęs koks slabakas, o jis buvęs profesionalas, sunkaus svorio kovotojas bokso ringe.”
Valera buvusiam boksininkui ne kartą mėgino ramiai išdėstyti, kad taip elgtis nevalia.
„Jeigu paprastas apiplėšimas, jį tirti imasi eiliniai policininkai, o kai nužudymas – į tyrimą įsitraukia aukštesnio lygio pareigūnai iš šeštojo skyriaus (dabar – Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos, kuri narplioja itin sunkius ir dažniausiai nusikalstamų gaujų padarytus nusikaltimus), – knygos „Vilniaus bomberio išpažintis” autoriui D. Dargiui kalbėjo V. Januškevičius. – Tai jau visai kitas lygis, dirbti pradeda profesionaliausi tyrėjai. Dabar už įvykdytą žmogžudystę gali sėsti ir po dvidešimties metų. O tada niekas į tai nekreipė dėmesio – nusikaltimas neištirtas, ir byla iškart važiuoja į teismų saugyklas. Bet, matyt, žmogus nepasitikėjo savo jėgomis, be to, jo IQ nebuvo itin aukštas, todėl vos tik kas nepatikdavo, iškart šaudydavo. Aš jo niekaip neperpratau, nesupratau, kam reikia šauti į žmogų, kuris už tave gerokai silpnesnis?”
Praėjus kelioms dienoms, 1994-ųjų birželio 4-ąją, dienraštyje „Respublika” pasirodė Vilniaus kriminalistų paskelbti galimai išpuolyje dalyvavusių trijų vyrų fotorobotai. Tada policija manė, kad apiplėšiant dalyvavo ir trečias asmuo, nes apklausti liudininkai netoli įvykio vietos pastebėjo slampinėjantį įtartiną vyriškį.
„Fotorobotus piešęs dailininkas profesionaliai atliko savo darbą. Buvome tokie panašūs, kad vienas draugas iškart mane atpažino. Nors buvo matomos tik akys, nes buvome su kaukėmis ir perukais, iš akių formos viena pardavėjų mus taikliai apibūdino. Pagal jos pasakojimus dailininkas mūsų išvaizdą ir atkūrė. Laikraščiuose išvydęs fotorobotus pagalvojau: „O Jėzau, gerai, kad žmona to nemato!” Buvau tikras, kad ji mane iškart būtų atpažinusi. Labai nervinausi, norėjau viską nuslėpti, todėl nerodžiau žmonai laikraščių su straipsniais, prie kurių buvo spausdinami fotorobotai”, – sakė V. Januškevičius.
Maža to, praėjus mėnesiui V. Rafejenkovas išgirdo, kad nužudytasis D. Talanas buvo kažkokių įtakingų Vilniaus gyventojų giminaitis. Būta kalbų, kad jis galėjo būti tuomet didžiulę įtaką tarp sostinės banditų turėjusios „Vilniaus brigados” krikštatėvių Dekanidzių tolimas giminaitis. V. Rafejenkovas ėmė kurti planą, kaip atsikratyti pavojinga liudininke tapusios pardavėjos. Valerijus sugebėjo jį atkalbėti, nes abu neturėjo pinigų nei naujiems ginklams, nei tokiam nusikaltimui pasiruošti.
