Žmonių elgesys, priimami sprendimai, kaip žinia, jau ilgą laiką yra vienas iš psichologų ir sociologų tyrinėjimo objektų. Smalsu, ar mūsų šalies politikai irgi žino tą teoriją, kurią jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja sociologai? Panašu, kad žino.
Ėmė ir susirgo
Beveik prieš dvi savaites šalies ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius grįžo iš savo atostogų. Nuo sausio pabaigos Karibuose atostogavusio premjero poilsio nenutraukė socialdemokratų partiją persekioję skandalai: nei savo postą jau palikusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, nei kito socdemo Druskininkų mero Ričardo Malinausko bėdos. Premjeras tikrai žino paslaptingąją teoriją, nes vos grįžęs į Lietuvą, skundėsi sušlubavusia sveikata. Sprendimas priimtas per vieną dieną.
Ministro pirmininko A. Butkevičiaus pavyzdžiu sekė ir Seimo vadovė Loreta Graužinienė. Pakanka nusikelti viena savaite į praeitį. Neeilinė sesija baigėsi nepradėta – valdančiųjų balsais nepritarta opozicijos pasiūlytai neeilinės sesijos programai. Seimo pirmininkė L. Graužinienė dėl ligos praleido ir Valstybės atkūrimo renginius, ir opozicijos inicijuotos neeilinės sesijos pradžią.
Akivaizdu, „išsikapanojimo“ teorija - anokia paslaptis ir Seimo pirmininkės viešųjų ryšių komandai.
„Išsikapanojimas“
Anot sociologų, sprendimų priėmimas vyksta tam tikra tvarka, renkantis tinkamą ir efektingą sprendimo variantą. Tuomet reikia nuspręsti, kas yra laikoma problema, kokia informacija bus vadovaujamasi, kokias strategijas reikėtų rinktis. Taip pat apgalvoti, kokias politines alternatyvas būtų galima svarstyti.
Kitaip sakant, nėra viskas taip jau paprasta. Matyt, neužtenka tik sirgti, ką ir padarė mūsų šalies vieni svarbiausių politikos kūrėjų. Taigi vienas inkrementinio modelio autorių Ch. Lindblomas, pasiūlo „išsikapanojimo“ (muddling through - anglų k.) koncepciją.
Prastas politinis triukas
Komunikacijos ekspertas Arijus Katauskas tv3.lt portalui sakė, kad liga – prastas politikų sprendimas.
„Vis tik reikėtų atskirti garsiuosius atvejus, kuomet mes turime politikus arba valstybės tarnautojus, kurie yra įsivėlę į tam tikrą skandalingąją situaciją, ypatingai galimi kyšininkavimai ar piktnaudžiavimai. Iš vienos pusės, būtų galima sakyti, kad tai yra vienas iš politinės komunikacijos triukų, beje, manau, kad jis nėra sėkmingas.
„Kitais atvejais tai yra bandymas nutempti kiek įmanoma, išlošti kažkiek, kiek įmanoma laiko, kad galima būtų priimti tam tikrus sprendimus. Žiūrint iš komunikacinės pusės, dažniausiai, kai tokie ir panašūs įvykiai įvyksta, jie vystosi labai greitu tempu ir iš pat pradžių viešoje erdvėje pirminė ir galutinė informacija skiriasi. Ir kai kuriais atvejais, sakykime, bandymas išlošti laiko yra reikalingas tam, kad paaiškėtų daugiau faktų, kurie galbūt ir nulemtų visuomenės nuomonę“, - kalbėjo ekspertas.
Ligų žmonės nepastebėjo
Sociologas Vladas Gaidys pastebėjo, kad pastarųjų savaičių įvykiai ar netikėtos politikų ligos neturėjo didelės reikšmės reitingams. „Kalbant apie Loretą Graužinienę, tai reikia pasakyti, kad jos reitingas ir taip labai mažas. Bet taip pat reikia turėti omenyje, kad Seimo pirmininkas – dėkinga vieta.
Galbūt premjero mažiau dėkinga. Seimo pirmininkas dažniausiai būna vertinamas neigiamai. Šiuo metu devyniolika neigiamų vertinimų, daugiau nei pusė vertina neigiamai ir trys mėnesiai iš eilės yra žemėjimas.
Ir tai, ką ji pasakė ar veikė paskutiniuoju metu, na, nesu tikras, ar kas nors rimtai pastebėjo. Jeigu tą pačią dieną vyktų kažkas, galbūt tada. Tas reitingų mažėjimas gali būti siejamas labiau su Darbo partijos reikalais. Vargu, ar kokios nors sėkmės lydėjo“, - kalbėjo sociologas.
Blefo kaina
Viešųjų ryšių specialistas A. Katauskas pažymėjo, kad politikai sirgdami dažniausiai bando išvengti atsakomybės, tačiau tuo pačiu galimai rizikuoja prarasti savo reputaciją.
„Visus šiuos veiksmus būtų galima traktuoti tik kaip bandymą išvengti atsakomybės.
Taigi toks politikų triukas yra naudojamas, bet ar jis vertinamas kaip geras viešųjų ryšių triukas, tai tikrai ne. Išskyrus tuos atvejus, kai reikia išlaukti informacijos, kai reikia išlošti laiko surinkti tam tikrai informacijai arba laukti, kada ji paaiškės.
Tik tai tokiu atveju vienoks ar kitoks sprendimas gali būti pateisinamas. Jeigu rinkėjas sužinotų, kad politikas sublefavo, tai būtų rimtas smūgis politiko karjerai“, - kalbėjo A. Katauskas.
Neduoda efekto
Tiesa, be „išsikapanojimo“ teorijos yra dar ir kita. Tai – racionalaus pasirinkimo teorija. Šios teorijos šalininkai bando suformuoti idėją, kad kiekvieno individo veiksmai iš esmės yra “racionalūs” t.y. žmogus prieš priimdamas bet kokį sprendimą pirma apgalvoja savo veiksmo kainą ir galimos naudos vertę.
Kalbėdamas apie sėkmingos komunikacijos pavyzdžius viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas priminė Naglio Puteikio istoriją dėl konflikto su policija.
„Jis perėmė vadžias į savo rankas, jis tokią problemą turėjo, jis apie tai šnekėjo, jis ėjo į laidas, pasakojo, kaip tai išsprendė. Ir ant to ateityje jis pastatė visą savo komunikaciją. Tai turbūt ir būtų būdas, kaip reikėtų tokiais atvejais politikams elgtis, nes krizinė situacija, kuri įvyksta greitai, jos neįmanoma išspręsti greitai. Tu gali suklijuoti puodelį, bet vis tiek matysi, kur jis buvo įskilęs.
Tiesiog iš tos savo silpnybės, tos problemos panaudoti ją taip, kad galima būtų išmokti pamoką. Tai yra toks variantas, kai aš padariau klaidą, nes aš esu žmogus, aš išmokau tą pamoką ir esu pasikeitęs. Toks pokytis yra suprantamas daugeliui rinkėjų, bet kuriam žmogui greičiausiai, nes mes ir patys darome klaidas. Bandymas vengti atsakomybės tuo tarpu sukelia iš karto neigiamas emocijas“, - pasakojo komunikacijos ekspertas.
Išėjimas į viešumą – juoko banga
Lietuvos politikams socialinė medija nėra naujiena, tačiau toli gražu ne visiems gerai sekasi suprasti jos taisykles: suvokti, ką galima viešinti, atskirti savo tikslinę auditoriją. Žinoma, būtų idealu, jeigu politikams pavyktų neprajuokinti žmonių. Kaip vieną iš gerų pavyzdžių komunikacijos ekspertas A. Katauskas paminėjo dabartinio Vilniaus mero vykdomą komunikaciją.
„Drąsiai galėčiau paminėti Vilniaus merą Remigijų Šimašių, kuris savo rinkiminę kampaniją vedė pakankamai sėkmingai būtent socialiniuose tinkluose.
Tačiau turime ir tokių politikų, kurių bet kuris išėjimas į viešumą sukelia juoko bangą. Labai sunku įvertinti, kokios priežastys tai lemia. Kai kurie vertinimai yra labai subjektyvūs, tai, kas atleidžiama vienam, neatleidžiama kitam politikui, bet aš čia remčiausi į tai, kad socialinė medija yra dar vienas kanalas, kuriuo galima komunikuoti su savo tiksline auditorija.
Mes puikiai prisimename tos pačios Birutės Vėsaitės, Andriaus Tapino ir Rimvydo Valatkos diskusiją, kada politikas rėžė komentarą, kuris labai greitai iš feisbuko išėjo į visas kitas medijas ir politikas, galima sakyti, viešojoje erdvėje buvo sutriuškintas: tiek retorine prasme, tiek viešosios nuomonės, komentarų prasme. Čia ir yra pagrindinės klaidos, kurias daro politikai“, - sakė ekspertas.
