Užslinkus sunkmečiui Vyriausybė paskelbė apie ketinimus liberalizuoti darbo rinką, todėl šiandien jau garsiai kalbama apie galimą tokio žingsnio žalą ar naudą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) siūlo leisti darbdaviams ir darbuotojams patiems sudarant kolektyvines sutartis sutarti dėl išeitinių išmokų dydžių, viršvalandinio darbo, darbo laiko, prastovų apmokėjimo, ilgesnių neapmokamų atostogų, atostogų ilgio, terminuotų ilgalaikių sutarčių ir kitų sąlygų. Visiems pasiūlymams dar turės pritarti ir darbdaviai bei profesinės sąjungos, rašo „Respublika“.
Pagal Darbo kodeksą nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kainėra darbuotojo kaltės, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje: 1) iki 12 mėnesių - vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 2) nuo 12 iki 36 mėnesių - dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 3) nuo 36 iki 60 - trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 4) nuo 60 iki 120 mėnesių - keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 5) nuo 120 iki 240 mėnesių - penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio; 6) daugiau kaip 240 - šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.
Nutraukus darbo sutartį kitais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip.
Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki 16 m. arba prižiūri kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais; kurie turi ne mažiau kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip 3 metai; kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus.
Dauguma šalies dirbančiųjų įsitikinę, kad pakeitus Darbo kodeksą lengviau taps anaiptol ne samdomiems darbuotojams, o jų darbdaviams.
Šįkart „Respublika“ nutarė išklausyti abi opnuojančias puses.
PRIEŠ
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas
Artūras Černiauskas
Keistas dalykas: jei ministras kalba apie darbo rinkos liberalizavimą, vadinasi, pakeitus įstatymus dirbantiesiems būtų blogiau. Taip buvo, taip yra ir taip bus. Niekada negirdėjome, kad liberalizuodami darbo rinką padidintume atleidžiamų darbuotojų išeitines išmokas.
Visur norima samdomųjų padėtį pabloginti ir padaryti taip, kad verslininkui būtų geriau. Ir kai apie darbo rinkos liberalizavimą prabyla socialinės apsaugos ir darbo ministras, darosi šiurpu. Dar suprasčiau, jei iniciatyvą rodytų kitos ministerijos...
Kalbama apie paprastesnes darbuotojų atleidimo sąlygas. Nematau, kuo dabar jos yra sudėtingos. Populistiškai aiškinama, kad atleidžiant samdinį darbdaviui reikia mokėti 10-ies mėnesių išeitines pašalpas ir dėl to neva atsiranda sunkumų dėl atleidimo. Bet realiai juk to nėra! Ir apskritai maksimali įstatymuose numatyta išeitinė pašalpa tėra mokama už pusę metų!
Tai, kad apie atleidimą įspėjama prieš du mėnesius, irgi nematau problemos. Dviejų mėnesių išeitinė kompensacija ar palyginti neilgas terminas, prieš kurį reikia pareikšti įspėjimą, mano nuomone, yra optimalu. Būtent per tiek laiko, gyvendamas iš tokios pašalpos, žmogus be didelio streso galbūt susiras naują darbą, ir nieko čia keisti nereikia. Aišku, daug paprasčiau paprastą darbuotoją palikti be pašalpų ir išmesti į gatvę.
Todėl galbūt daugiau dėmesio reikėtų kreipti ne į verslininkų reikalavimus, o į darbuotojų poreikius bei galimybes. Ir jeigu Vyriausybė siūlo supaprastinti atleidimo tvarką, tuomet tegu įsipareigoja atsakyti už netekusių darbo žmonių išlaikymą, tegu padidina socialines išmokas, o ne vykdo darbuotojų perkvalifikavimą, kaip yra dabar.
UŽ
Giedrius Kadziauskas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas
Liberalizuoti darbo santykius atsirado būtinybė dėl keleto priežasčių. Pirmiausia Lietuvoje yra sudėtingas ir griežtas darbo santykių reglamentavimas ir nereikėjo nė krizės, kad tai matytųsi. Pagal darbo santykių reglamentavimą mes esame labai prastai vertinami tarptautiniuose reitinguose ir dėl to ekonomikos sunkmečio laikotarpiu turėjome sunkų dėl investicijų konkuruodami su kitomis šalimis.
Anksčiau žmonės reiškė norą dirbti ilgiau, tačiau to neleido Darbo kodeksas. Šiandien matome kitą griežto reguliavimo pusę, kai įmonės neturi galimybės lengvai sumažinti savo darbuotojų skaičiaus.
Šiandien atleidimo iš darbo procedūra, išeitinių pašalpų mokėjimas ir kiti su darbo santykiais susiję klausimai tapo itin aštrūs, nes verslas atsidūrė baloje, kai nebeturi galimybės parduoti produkto ar paslaugos, tačiau yra priverstas išlaikyti darbuotojus. Situacija, kai įplaukų nėra, o įmonėms reikia mokėti ir mokesčius, ir atlyginimus, ilgai trukti negali.
Todėl padėtį šioje srityje tiesiog būtina keisti.
Greitesnės atleidimo galimybės yra būdas, kaip leisti nesubankrutuoti verslui atleidžiant dalį darbuotojų. Įstatymų pakeitimai iš tiesų būtų skausmingi daliai darbuotojų. Tačiau tiems, kurie lieka bendrovėje, tai gali būti išsigelbėjimo ratas. Mat jei įmonė bankrutuos, tai ir šie darbuotojai liks be darbo.
Be to, taip būtų sudaryta daugiau galimybių atsirasti daugiau darbo vietų. Tai atitiktų ir praradusiųjų darbą interesus.
Indrė Lauciūtė
