Apie Lietuvos nusikaltimų paveikslą ir pareigūnų darbą kalbamės su kriminologe, sociologe, Vidaus reikalų ministerijos Projektų ir kokybės valdymo skyriaus vyresniąja patarėja Dr. Egle Vileikiene.
Kas Lietuvoje dedasi nusikaltimų fronte? Užmetus akį į naujienas, daug pranešimų apie nelaimes, nužudymus, kartais kūdikių mirtis. Kaip galima sieti garsiai nuskambėjusius nusikaltimus su Lietuvos įvaizdžiu – koks jis?
Jeigu žiūrėtume į oficialią statistiką arba ką gyventojų apklausos rodo ir kas yra žiniasklaidoje, galima susidaryti įspūdį, kad kalbame apie dvi visiškai skirtingas tikroves. Kai žiūri žiniasklaidą, pamatai labai daug detalių, sensacingų įvykių – susidaro įspūdis, kad nusikaltimų Lietuvoje yra itin daug ir vis daugėja. <...>
Užregistruotų nusikalstamų veikų statistika rodo, kad turime visiškai kitokią situaciją – nusikaltimų skaičius smarkiai sumažėjo. Per 15–16 metų nužudymų sumažėjo 80 proc., sunkių sveikatos sutrikdymų – 64 proc., išžaginimų – 72 proc.
Aišku, yra keletas didėjimo atvejų. Fizinio skausmo sukėlimas (smurtas artimoje aplinkoje) iš latentinio nusikaltimo pasidarė labiau akivaizdus ir registruojamas. Daugėjo nusikaltimų elektroninėje erdvėje (taip pat ir sukčiavimų). Per tiek metų kardinaliai pasikeitė technologijos, atitinkamai ir išaugo tokių nusikaltimų skaičius. Ir narkotikai – daugėjo nusižengimų, susijusių su psichotropinėmis medžiagomis.
Apskritai dabar yra nauja tendencija – tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose nuo tradicinių nusikaltimų pereinama prie labiau rafinuotų.
Ką turite omenyje, sakydama „rafinuoti nusikaltimai“? Kas tai yra?
Tai sukčiavimai, ypač elektroninėje erdvėje. Kam tau vogti kažką, kai gali apgauti, išvilioti ir galbūt nukentėjęs žmogus net nesupras, kas įvyko? Elektroniniai nusikaltimai susiję su žmonių nerūpestingumu, nemokėjimu saugoti savo asmens duomenų.
Neretai žmonės, kurie nukenčia nuo sukčiavimų, sunkiai tai pripažįsta, <...> neretai patys save kaltina. Jiems nelengva pripažinti, kad jie patys buvo naivūs. Tradicinis sukčiavimo atvejis: paskambina ir sako „Mama, čia aš, tavo sūnus, patekau į avariją“ ir vyresnio amžiaus moteris, kuri apskritai vaikų neturi, atiduoda pinigus. Taip sužaidžiama psichologiniais dalykais. Vėliau žmogus susivokia, kad buvo apgautas, neretai kaltina save ir nebūtinai apie šį įvykį praneša policijai.
Galbūt dėl to sukčius tampa sunku pagauti ir nubausti?
Taip, sunku nustatyti kaltininkus ir tinkamai surinkti įrodymus. Nusikaltimai elektroninėje erdvėje dažniausiai nėra nevienkartiniai. Paprastai panašiu būdu vienu metu bandoma „sužvejoti“ keletą potencialių aukų. Be to, šie nusikaltimai neturi sienų. Jie gali būti daromi iš bet kur, kad ir iš Nigerijos. Tai nėra Lietuvos jurisdikcija, tokius asmenis dar sunkiau nustatyti ir įrodyti jų kaltę.
Taip pat nusikaltimai elektroninėje erdvėje nuolat tobulėja. Teisėsauga turi ribotas galimybes ir reikiamai įrangai pripirkti ir tinkamai išmokyti žmonės, kurie tokius nusikaltimus tiria.
Grįžkime prie liūdnai pagarsėjusių nužudymo bylų. Vasarą gyventojus šiurpino 15-metės egzekucija Šiauliuose, kur visi įtariamieji buvo jaunuoliai, o viena įtariamoji – 14-metė. Kiek nusikalsta Lietuvos paaugliai ir jaunimas?
Jeigu pasižiūrėtume užregistruotų nusikalstamų veikų statistiką, 2005–2008 m. nepilnamečiai įvykdė apie 25 nužudymus per metus. Šįmet buvo įvykdytas vienas nužudymas, pernai metai taip pat buvo vienas atvejis. Jei 2005 m. buvo nustatyti 4135 nepilnamečiai, kurie padarė nusikalstamas veikas, tai pernai buvo 704 atvejai. 2005 m. nepilnamečiai padarė 13 proc. visų užregistruotų nusikalstamų veikų, o praeitais metais vos 4 proc. Taigi negalime kalbėti apie tai, kad nepilnamečiai žiaurėja, kad jų padaromų nusikaltimų daugėja.
O kas keičiasi šalyje, kai įvyksta rezonansinis, neįtikėtino žiaurumo nusikaltimas? Kokį poveikį visuomenei ir teisėsaugai turi tokios bylos?
Kai detaliai aprašomi ir dažnai žiniasklaidoje viešinami sunkūs nusikaltimai, dalis žmonių pradeda jaustis mažiau saugūs. Jie pradeda nerimauti, galvoti, kad ir jie gali tapti panašaus nusikaltimo auka. Pavyzdžiui, Dembavos tragedijos atveju, kai mergina buvo išžaginta ir gyva sudeginta automobilyje.
Tuo metu Lietuvos gyventojų apklausos parodė, kad sumažėjo saugumo jausmas bei pasitikėjimas policija, o ypač Bendruoju pagalbos centru. Tai lėmė faktas, kad nukentėjusi mergina kreipėsi, bet nesulaukė pagalbos. Būtent šitas jaunos merginos nužudymas pakeitė algoritmą, kaip reaguojama į pagalbos iškvietimą.
Vis tik kai lyginame ilgesnį laikotarpį, matome, kad žmonių saugumas palaipsniui didėja. Paskutinės gyventojų apklausos rodo, kad Lietuvoje saugiau jaučiasi 87 proc. gyventojų, daug prastesni vertinimai buvo 2005 m. – tuomet saugiai jautėsi 54 proc. Dar prastesnė situacija buvo 90-ųjų pradžioje, kai žmonės vakarais realiai bijodavo išeiti į gatvę.
Per pastaruosius tris dešimtmečius saugumo situacija Lietuvoje pasikeitė, sumažėjo smurto, išaugo žmonių sąmoningumas. Pavyzdžiui, pernai šalyje buvo užregistruoti 76 nužudymai, o 2005 m. buvo 390.
Dėl ko tokie pokyčiai vyksta, kas žmonių sąmonėje keitėsi, kad jie linkę mažiau nusikalsti?
Nusikaltimų mažėjimo tendencijos yra visoje Europoje. <...> Lietuvoje mūsų didžioji problema, kalbant apie smurtinius nusikaltimus, yra alkoholio vartojimas. Tai sietina ir su mūsų neigiamu palikimu iš Sovietų Sąjungos. Tarkime, Rusija, Ukraina, Baltarusija išsiskiria iš kitų Europos šalių daugeliu aspektų: alkoholio vartojimu, nužudymų, savižudybių skaičiumi. <...>
Lietuva kartu su Latvija ir Estija kelis kartus viršija Europos Sąjungos (ES) nužudymų vidurkį. 2020 m. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų buvo 3,5 nužudymų, Estijoje – 2,8, o Latvijoje – 4,9. Tuo metu visoje ES šis rodiklis buvo 1,21. Vis tik matomi teigiami pokyčiai, pavyzdžiui, prieš dešimt metų nužudymų lygis Lietuvoje buvo 5,1, o pernai jis sumažėjo iki 2,7 nužudymų 100 tūkst. gyventojų. Mes pasiekėme Estijos lygį, bet vis tiek du kartus viršijame ES vidurkį.
Neretai nusikaltėlis ir auka yra pažįstami, geria kartu, kyla konfliktas yra įvyksta blogiausia – tai pas mus traktuojama kaip tyčinis nužudymas. Amerikoje tyčiniu (arba pirmo laipsnio) nužudymu laikomas iš anksto suplanuotas nusikaltimas, o pas mus tokių nėra.
Lietuvoje nužudymai vyksta ne gatvėse, jie nutinka už uždarų durų. Didžiausia Lietuvos problema ta, kad yra geriama namuose, o ne baruose. Kai geriama baruose, yra socialinė kontrolė, žmonės vieni kitus prižiūri. Galų gale, pradedi galvoti, ar tu turi tiek pinigų, kad gertum bare ar nusiliuobti.
Kad ir kaip kritikuojamos Verygos alkoholio reformos, žinant mūsų dalies žmonių mentalitetą, matyt, turi praeiti kelios kartos, kol išsigydysime visas žaizdas, kurias mums paliko Sovietų Sąjunga.
Kalbėjome apie alkoholį, pereikime prie narkotikų. Štai Laisvės partija kurį laiką kalba apie narkotikų dekriminalizavimą, tačiau projektas stringa. Visuomenė bijo, kad šitaip neva legalizuotume narkotikų vartojimą, padaugėtų nusikaltimų ir panašiai. Jei priimtų tokį įstatymą, kas keistųsi kriminalų pasaulyje, ar žmonės turi pagrindo baimintis?
Lietuva, matyt, iš sovietmečio turi palikimą, kad geriausia yra kuo greičiau nubausti. Baudimas savaime problemos neišsprendžia, atvirkščiai, tik ją padidina. Tarkime, nepilnametis pirmą kartą nusižengia, jį įkalina, atima laisvę. Jis patenka į įstaigą, kuri yra aukštoji nusikaltimų darymo mokykla. Jis iš visiškai žalio žmogaus, kuris atsitiktinai nuklydo, pasidaro profesionalas. Apsimoko, išeina ir toliau tęsia kriminalinę karjerą. <...>
Jaunimas mėgsta paeksperimentuoti, nuklysta truputį į kairę. Jeigu kiekvienas nuklydimas bus labai smarkiai ir griežtai baudžiamas, tiesiog žmogaus gyvenimas bus žlugdomas. Jeigu prie širdies sąžiningai pridėjus ranką, turbūt nemaža dalis pačių politikų, nesvarbu, kuriai partijai priklauso, jaunystės laikais tokių dalykų yra prikrėtę, kuriais dabar nesididžiuotų. Jeigu kiekvienas toks nuklydimas būtų griežtai įvertintas, jie tikrai nebūtų dabar Seime, jie tikrai būtų dabar kitoje įstaigoje. O ta įstaiga vadintųsi įkalinimo įstaiga. <...>
Narkotikai nėra vienareikšmis dalykas. Olandijoje ir Portugalijoje yra liberali narkotikų politika – jie yra legalizavę lengvuosius narkotikus. Lietuvoje kalbama apie nedidelio kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimą. Kai žmonės įsivaizduoja, kad pas mus narkotikus veš tonomis, – tai tikrai ne.
Kita tema – kiek lietuviai pasitiki policija, o kokia dalis nedrįsta kreiptis? Žmonės guodžiasi, kad jei tampa nusikaltimo aukomis, nesikreipia į pareigūnus, nes netiki, kad jie pajėgs rasti kaltininką arba padės atlyginti žalą.
Viktimologiniai tyrimai rodo, kad 10 proc. (500 asmenų iš 5 tūkst. apklaustųjų) per paskutinius metus nukentėjo nuo nusikalstamos veikos. Pirmoje vietoje yra viešosios tvarkos pažeidimai, paskui turto sugadinimas/sunaikinimas, trečioje vietoje asmens duomenų vagystė arba neteisėtas panaudojimas. 4 iš 10 nukentėjusiųjų kreipiasi į policiją.
Kuo didesnė padaryto nusikaltimo žala, tuo didesnė tikimybė, kad žmonės apie tai praneš. Apie viešosios tvarkos pažeidimus praneša tik trečdalis, apie turto sunaikinimą – 60 proc., apie elektroninius nusikaltimus – tik pusė nukentėjusiųjų. Nedidelė dalis žmonių kreipiasi anonimiškai, bet jie nežino, kad tokiu atveju niekas ikiteisminio tyrimo nepradeda.
Neretai žmonės nepraneša, kai padaryta nedidelė žala. Tai dažniausiai būna viešosios tvarkos pažeidimai, asmens duomenų vagystės arba fizinis smurtas. Neva ne toks ryškus atvejis, kad dėl to reikėtų trukdyti policiją. Bet kitos dvi priežastys – akmenėlis į teisėsaugos daržą, į policijos ir teismų. Žmonės atsako: „Netikiu, kad policija ištirs“, arba „Netikiu, kad pažeidėjas bus nubaustas“. Taip mano trečdalis tų, kurie nesikreipė į pareigūnus.
Dalis žmonių abejoja, kad tai bus tiriama, o dalis žmonių kaltina patys save. O kalbant apie fizinį smurtą, nesikreipia, nes bijo pažeidėjo. Dažniausiai tai yra artimas žmogus, tu žinai, kad reikės su juo gyventi, tad kokia prasmė kreiptis, mano jie.
Tad vis dėlto, kaip Lietuvos policija atrodo gyventojų akyse krizių metu? Atrodo, pandemija baigėsi, atėjo migrantų krizė, prasidėjo karas Ukrainoje, plūsta pabėgėliai, brangsta energetika – turėtų vyrauti šiokia tokia suirutė.
Žmonės pasitiki mūsų pareigūnais – 2021 m. 83 proc. gyventojų apie policiją pasisakė teigiamai. Saugumo jausmas per 15 metų nuo žemių reikšmių užlipo į aukštumas. Pasitikėjimas policija yra labai didelis – esame 8–9 vietoje tarp ES šalių, lygiuojamės į Šiaurės Europos šalis. O mūsų startinė pozicija buvo, švelniai tariant, nekokia, buvome 3 nuo galo (pasitikėjimas policija siekė 43 proc.). Už mus prasčiau buvo tik Bulgarija ir Slovakija.
Dabar policija yra institucija, kuria Lietuvoje pasitiki bene labiausiai. Ugniagesiai gelbėtojai pas mus yra žvaigždės (91 proc. pasitikinčių), o bendruoju pagalbos centru pasitiki 83 proc. gyventojų.
Prieš 15 metų žmonės šitaip vertino policijos pareigūną: priskyrė vienintelę teigiamą savybę – tvarkingumą. Dabar ir tvarkingi, ir mandagūs, nekorumpuoti, žino savo sritį – kardinaliai pasikeitė žmonių vertinimas. Dabar policija yra viena iš geriausiai veikiančių viešojo sektoriaus įstaigų.
Įdomus dalykas, kodėl policijoje kardinaliai sumažėjo korupcija ir kodėl nukentėjusieji labiau teigiamai vertina pareigūnų darbą, – policijoje atsirado daug moterų. Visi tai pripažįsta, policijoje dabar praktiškai pusė pareigūnų yra moterys, o prieš 15 metų jų buvo apie 10 proc. Šiuo atveju, policija labai išlošė.
Užmeskime akį į užsienio įvykius. Matome JAV masines šaudynes, neseniai matėme ir Osle. Kitur ginklai lengvai prieinami, o Lietuvoje sunkiau. Kaip manote, ar dėl riboto šaunamųjų ginklų prieinamumo žmonės gali jaustis saugūs, kad pas mus neįvyks šaudynių kaip Vakaruose?
Tai Lietuvai yra pliusas. Niekur tokių baisių dalykų neįvyksta kaip Amerikoje. Pas juos nueiti ir nusipirkti ginklą beveik tas pats, kas nueiti į parduotuvę pieno nusipirkti. Yra dar vienas geras pasakymas: jeigu pjesės pradžioje ant sienos kabo ginklas, tai pjesės gale kažkas mirs. Tai yra užprogramuota.
Pas mus problema yra alkoholis. Tarkime, susimuša, na gerai, šaltieji ginklai dažniausiai peiliai būna. Bet jei trenki žmogui, tu jo paprastai neužmuši. Bet jeigu tu į jį iššausi, labai didelė tikimybė, kad tu jį nušausi. Vien tik tas faktas, kad visi turi ginklus arba bet kas gali potencialiai turėti, jau yra blogai. O kai ten žmonės tokiais kiekiais ginkluojasi... Taip ir „sprendžia“ problemas: susipykau su mokytoja arba iš manęs tyčiojosi, paaugau kelis metus, sustiprėjau, pasiėmiau šautuvą ir dabar einu visus iššaudysiu.
Net neabejoju, kad jeigu Lietuvoje būtų galimybė taip lengvai gauti ginklų, pas mus su tokiu smurtiniu santykių sprendimo būdu, galėtų būti nemenkų problemų irgi.
Ką prognozuojate mūsų šaliai? Nusikalstamumo kreivė eina žemyn, bet yra nemažai nerimo dėl ekonominės padėties, dėl karo. Kaip nusikaltimų kiekis atrodys pas mus ateityje, galbūt jausimės dar saugesni?
Galbūt mažėjimo tendencija išliktų, bet viskas iš tradicinių nusikaltimo būdų persikeltų į elektroninę erdvę. Reikėtų atkreipti dėmesį į žmonių informacinių technologijų raštingumą. <...> Viskas persikelia į elektroninę erdvę ir ten laukia nemenki iššūkiai.
Kita vertus, Vakaruose vyksta teroro aktai, o į terorizmą reikėtų kreipti daugiau dėmesio. Dabar vyksta karas, visi čia susikoncentravę, bet visi radikalai niekur nedingo. Jie galbūt dabar šiek tiek prislopę, bet vėl gali išlįsti. Kaip tas atvejis Norvegijoje. Norvegams buvo šokas, kaip tokioje valstybėje, kuri yra kritinis kriminologijos lopšys, kur visi žmonės solidarūs, atsirado vienas vienintelis toks skambus atvejis. Tai buvo 1 atvejis per 100 metų ir to užteko.
Jeigu norvegai jį įkalino ir nenužudė, kartas nuo karto pasvarsto, gal reikėtų paleisti, pas mus Lietuvoje tai būtų nesuvokiama. Kaip jis tiek daug žmonių nužudė ir kaip jį dar šventa žemelė nešioja, sakytų žmonės.
