Praeityje žinomos Vilniaus brigados narys Igoris Achremovas veržiasi į laisvę, tačiau buvusiems bendražygiams sentimentų nejaučia.
„Mano jaunystė – kvailystė. Po kulkomis lindau... Galiu patvirtinti, kad kriminaliniame pasaulyje sklando mitas apie mafijos tylėjimo ar garbės įžadus besilaikančius asmenis. Iš tiesų niekas jų nesilaiko. Anuomet ne kartą teko matyti, kaip iš Rusijos atvykstantys įteisintieji vagys vienas kitą šiltai sutikdavo šaukdami: „Broli, tai, kas yra mano, tas pats yra ir tavo!“ Bet praėjus kuriam laikui sužinojau, kad jie susipyko, o paskui vienas kitą užsakė nužudyti. Kriminaliniame pasaulyje vartosi didžiulės pinigų sumos, todėl tenai nėra nieko švento.
Šiuo metu mano gyvenime didžiausią viltį ir dvasinę ramybę suteikia tiktai tikėjimas. Studijuoju Šventąjį Raštą, o mano tikri draugai – kolonijoje apsilankantys dvasininkai. Jie mane pakerėjo tuo, kad bene tvirčiausiai šiame pasaulyje laikosi savo įsitikinimų, aplinkiniams skirtų įžadų. Žvelgdamas iš moralinės pusės pripažįstu, kad buvome tinkamai nubausti dėl padaryto nusikaltimo“, – taip šiandien apie save pasakoja žurnalistą Vitą Lingį nušovęs I. Achremovas.
Į laisvę jis turėtų išeiti 2018 metais. Tačiau vilnietis nenuleidžia rankų ir kas pusmetį kreipiasi į teismą, prašydamas atleisti jį nuo likusios bausmės.
Paskutinis iš sulaikytųjų
- Ankstesniuose interviu tvirtinote, kad Vilniaus brigados lyderis Borisas Dekanidzė buvo turtingas, garsėjo itin plačiomis pažintimis tarp įtakingiausių veikėjų sluoksnių. Ar tiesa, kad pradėjus tyrimą dėl V. Lingio žmogžudystės aplinkybių būtent jūs buvote sulaikytas paskutinis iš visos trijulės?
- Taip. Mane iš tiesų sulaikė paskutinį, 1993 m. lapkričio 18-ąją. Dar prieš V. Lingio nužudymą atsitiktinai išsinuomavau butą, kuriame susitikinėdavau su moterimi. Apie jį nežinojo net artimiausi draugai.
Dar prieš sulaikymą pasiekė kalbos, kad jau senokai pareigūnams buvo duotas nurodymas kuo skubiau mane surasti. Keletą savaičių iš eilės Vladimiras Slavickis, pravarde Slavenia ir Borisas Babičenka–Slonas (minėti asmenys 1993 m. spalio 12 d. kartu su I. Achremovu tykojo V. Lingio prie jo namų – aut. past.) buvo aktyviai spaudžiami prisipažinti.
Iki šiol stebina, kodėl tomis dienomis pareigūnai nebuvo paskelbę mano oficialios paieškos. Neturėjau užsienyje gyvenančių žmonių, kurie būtų suteikę paramą, todėl likau Lietuvoje. Galiausiai buvau sulaikytas, kai apsilankiau Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vykusioje mugėje.
Buvo žadamos išskirtinės sąlygos
- Bet kalbama, kad V. Lingio žmogžudystę narplioję prokurorai jums pateikė išskirtinį pasiūlymą dėl švelnesnės bausmės. Ar jums teko sulaukti pasiūlymo bendradarbiauti su teisėsauga?
- Kai kiti davė parodymus, svarsčiau, kaip čia protingiau pasielgus. Šią bylą tuomet vedė Gintaras Jasaitis (dabartinis Generalinės prokuratūros prokuroras – aut. past.) ir Antanas Klimavičius (dabar – Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas). Jie man pareiškė: „Jei viską detaliai papasakosi, gausi penkiolika metų.“ Tokį pasiūlymą pateikė ir tuometis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Egidijus Bičkauskas.
Prisimindamas anų dienų įvykius prisipažinsiu, kad visi pasielgėmė kaip tikri niekšai. Kai kas buvo pažadėta, bet nė nepaprašėme pasirašyti bendradarbiavimo sutarties. Tiesa, šis susitarimas buvo paremtas tiktai abipusio pasitikėjimo žodžiu.
Ne paslaptis, kad ši byla vėliau tapo politinė. Dėl jos nemažai teisėsaugos pasaulio žmonių pakilo aukštais karjeros laiptais.
Praėjus kuriam laikui iš Borios tėvo Georgijaus Dekanidzės sulaukiau pasiūlymo visą kaltę prisiimti sau. Jis per kelis žmones man perdavė: „Ištrauksime Borią, o paskui ir tave. Galiausiai tau bus dosniai atlyginta.“
Tačiau tai ir liko tik kalbos...
Šimtai milijonų – ne pinigai?
- Susidaro įspūdis, kad G. Dekanidzė buvo pasiryžęs bet kam, kad tik išlaisvintų sūnų Borią.
- Nežinau, kokią įtaką G. Dekanidzė turėjo valdžiai, bet yra duomenų, kad tarp jo ir tuomečio vidaus reikalų ministro buvo sutarta, kad jis vienaip ar kitaip padės prižiūrėti kriminalinį pasaulį.
Prisipažinsiu, kad jo nepažįstu, mums niekada nėra tekę bendrauti, bet buvo liūdna, kai sužinojau apie jo mirtį. Tais laikais visi iš brigados pastebėjo, kad Georgijus beprotiškai mylėjo savo vienturtį sūnų ir buvo viską pasiryžęs dėl jo padaryti.
Pamenu, 1992 m. tuomečiame „Vilniaus“ viešbutyje buvo surengtas įspūdingas Borios gimtadienis. Tada jam tėvas sudainavo dainą labai įsimintinais žodžiais: „Linkiu, kad visada išliktum kietas kaip erelis, kuris dažniausiai sugeba nutverti tai, ką paskutinę akimirką rizikuoja prarasti...“
- Atrodo, kad Boria be tėvo pagalbos neturėjo galimybių iškilti?
- Boria buvo toks žmogus, kad ir be tėvo paramos būtų ne ką prasčiau prasisukęs. Jis turėjo išskirtinį talentą. Boria kartais išgerdavo alkoholio ir mėgdavo pasakoti apie savo grandiozinius planus. Kartą lengvai apkvaitęs Boria pakuždėjo man į ausį: „Man 100–200 mln. nėra dideli pinigai, bet man rūpi šalies valdžia ir įtaka.“
Atrodo, kad jis norėjo tvirtai įsitvirtinti Lietuvoje...
Nenori matyti buvusių draugų
- Koks buvo jūsų paskutinis susidūrimas su B. Dekanidze? Kaip vertinate ilgą laiką netylančias kalbas, kad jis neva išsipirko laisvę?
Pasibaigus posėdžiui, mus visus keturis iš teismo rūmų išvežė viena mašina. Tada B. Babičenkai pasakiau: „Matei, kaip mus apgavo.“ O tokius mano žodžius nugirdęs B. Dekanidzė išniro iš tamsos ir apšaukė mus ožiais.
Esu tikras, kad Boriai įvykdyta mirties bausmė. Kai kurie vieno kalėjimo pareigūno išgirsti pasakojimai leido sužinoti jo mirties bausmės vykdymo aplinkybes. Teko girdėti, kad daugelis brigados vaikinų po V. Lingio bylos rimtai susimąstė apie savo ateitį ir galiausiai nutraukė bet kokias sąsajas su kriminaliniu pasauliu...
- Jūsų buvę bendražygiai – B. Babičenka ir V. Slavickis – šiandien jau laisvėje, o jūs vis dar skaičiuojate dienas belangėje. Galbūt teko su jais pasimatyti?
- Neturiu nieko asmeniško buvusiems draugams, bet dabar neturėčiau apie ką su jais kalbėti. Kartą sužinojau, kad V. Slavickis norėjo su manimi susimatyti, bet aš atsisakiau. Pasitaiko, kad už grotų sutinku žmonių, su kuriais kadaise neblogai sutardavome. Bet matau, kad mūsų požiūriai šiandien gerokai skiriasi. Pasidalijame prisiminimais iš praeities ir pasukame į skirtingas puses...
- Ar jums teko pažinoti buvusį Vilniaus brigados narį Viktorą Akmanavičių–Gorbatyj, kuris vėliau tapo valstybės saugomu liudytoju, padėjusiu atskleisti nemažai šiurpių brigadininkų nusikaltimų?
- Jis prie brigados prisidėjo maždaug 1992 metais. Žinau, kad buvo ką tik grįžęs iš kalėjimo Rusijoje. Kartą mums teko žaisti biliardą viename Vilniaus restorane. Tenai vyko kažkoks pobūvis. Po to jis ir dar keletas draugų apsirūkė „žolės“ ir ėmė strateguoti, kaip netrukus į savo rankas perims visos Vilniaus mafijos kontrolę.
Tuo metu Boria buvo išvykęs iš Lietuvos, tad netrukus Gorbatyj vyrai pasikėsino į kelis brigados narius. Jie išgyveno, bet patyrė sunkių sužalojimų. Būdamas kalėjime sutikau Gorbatyj, bet šnektelėjome tik labai trumpai.
Zonos kasdienybė – nelaiminga meilė
- Girdėjau, kad per septyniolika kalėjime praleistų metų jums teko išgyventi šeimyninę laimę, buvote susituokęs, tapote tėvu.
- Kartą vienas likimo draugas pasiūlė parašyti laišką jo žmonos draugei į Rusiją. Netrukus susipažinome su moterimi, sukūrėme šeimą. Gimė berniukas, kurį pavadinome Denisu. Dabar jam ketveri metai.
Tačiau pamažu praradome abipusį ryšį: žmona ėmė rečiau lankytis kalėjime, galiausiai sūnų atveždavo tik pasimatyti. Vasarį išsiskyrėme, o dabar jai esu priverstas mokėti alimentus.
Todėl man labai padeda tėvas. Kas mėnesį buvusiai žmonai iš savo pensijos jis yra priverstas mokėti apie tūkstantį litų.
Iš savo ir likimo draugų patirties galiu pasakyti, kad retai pasitaiko, jog zonoje susipažinę vyras ir moteris pragyvena ilgus bendro gyvenimo metus. Anksčiau ar vėliau čia užsimezgę jausmai pamažu išblėsta...
P.S. Taip savo mintis žiniasklaidai dėsto laisvės išsiilgęs I. Achremovas. Vis dėlto, net ir atgailaudamas jis yra ne herojus, o žurnalisto žudikas. Ir turi atsakyti už savo nedovanotinus veiksmus. Atrodo, kad jis pripažįsta savo kaltę.
TIK FAKTAI
Po sūnaus B. Dekanidzės netekties G. Dekanidzė pasitraukė iš aktyvaus verslo.
Šių metų sausio 15-ąją, sulaukęs 72-ejų, G. Dekanidzė mirė dėl sveikatos sutrikimų.
Manoma, kad prie V. Lingio mirties yra prisidėjęs B. Dekanidzės dešiniąja ranka laikytas ir su specialiosiomis tarnybomis siejamas Igoris Tiomkinas–Timocha. Po šio įvykio jis kelerius metus slapstėsi užsienyje, kol pagaliau 1995 m. buvo sulaikytas Vokietijoje ir perduotas Lietuvai.
Atsėdėjęs beveik devynerius metus, 2004 m. Timocha buvo paleistas į laisvę pirma laiko.
Šiandien Timocha laikomas įtakingiausiu buvusios „Vilniaus brigados“ nariu. Kalbama, kad jis iki šiol palaiko glaudžius ryšius su buvusiais Vilniaus ir Rygos mafijos veikėjais.
