V. Putinas – lyg psichopatas iš J. Katzenbacho romano „Kilnus tikslas“, kuris nužudęs savo aukas, vėliau rašo atgailos kupinus laiškus aukų artimiesiems. Jokios atgailos psichopatas nejaučia – jis mėgaujasi tuo, kiek skausmo aukų artimiesiems suteiks jo laiškai, vėl primenantys apie tai, ką padarė psichopatas. Tokia yra psichopatologijos (tai reiškia, dabartinės Rusijos politikos) esmė: skaudinti ir visuomet, bet kokiomis priemonėmis, silpninti priešą. O priešai, kaip visi gerai žino, Rusijai yra viso pasaulio žmonės. Ypač, vakariečiai ir tie, kas nori tokie būti. Todėl demokratijai ir Vakarams lipdomos „juodos“ etiketės. Bet kažkodėl niekuomet nebandoma tų „juodų“ Vakarų pranokti, o bandoma jėga, karais, per prievartą juos sunaikinti. Nieko daugiau Rusija nesugeba.
Lietuvoje kova su Rusijos grėsme – ir per maža, ir neadekvati. Rusijos ambasada dalina „kolorado“ juosteles, o ką daro Lietuvos teisėsauga? Atspėjote: nieko. Rusija užsako tonas komentarų, kuriuose garbinamos totalitarinės valstybės (skirtumo tarp SSRS ir dabartinės Rusijos nėra). Ką daro Lietuvos teisėsauga? Nieko. Čia, kaip bebūtų keista, jau ieškoma žodžio laisvės. Totalitarinės valstybės komentatoriai mus kaltina, kad ribojame jų žodžio laisvę. Nemirtingas anekdotas. Pačioje Rusijoje žurnalistai žudomi, žodžio laisvė – neegzistuojanti sąvoka, o jie kaltina mus, kad ribojame jų nuodus.
Kai užsakyti samdiniai teršia, kiršina ir bando diskredituoti Lietuvos vardą, Lietuvos teisėsauga nedaro nieko. Ji mieliau gaudo BNS žurnalistus. Tokios neadekvačios teisėsaugos seniai nebuvo. Ir galima tik pasidžiaugti, kad generalinis prokuroras bent kuriam laikui dings iš eterio. Sunkiai tikėtina, kad jis vėl eis tas pačias pareigas.
Ir tokių „teisėsaugos nesąmonių“ galima vardinti be galo, be krašto. Na, o Rusija vadovaujasi motto: kuo kvepi, tuo kitus tepi, – tai praktiškai tobula Rusijos vykdomų nusikaltimų formuluotė. Tuose apgailėtinuose komentaruose, kur aukštinamas Kremlius ir teršiami Vakarai – nieko daugiau, tik pigūs, neargumentuoti, faktais neparemti svaičiojimai, kaip „bus blogai, jei Rusija norės“. Tik kas gali būti blogiau už tai, ką Rusija daro Ukrainoje? Sunku įsivaizduoti. Kokia nafta ir kokios dujos prikels žuvusiuosius? Jokia.
Bet nepaisant visų bandymų užvaldyti pasaulį, net naftos be Vakarų nemokanti išgauti Rusija, – pasmerkta žlugti. Jos ekonomika ritasi žemyn ir jeigu JAV išdrįstų žengti lemtingą energetinį žingsnį ir tiekti dujas Europai, mes visiems laikams pamirštume Rusiją. Ji tiesiog būtų kaip sąvartynas – bankrutavusi, prasigėrusi, net kovoti nesugebanti šalis. Vakarų nesugebėjimas kirsti iš peties tokiai aršiai agresorei, paaiškinamas ne tik pragmatizmu, bet ir tuo, kad su psichopatais sunkiausia kalbėti griežtai – jie dar labiau įniršta. Joks branduolinis karas tuomet nėra neįmanomas. Tai žino visi Vakarų lyderiai. Ribos, kuomet buvo kalbama žmonių kalba, liko toli praeityje. Niekas nepamiršo Kubos krizės, o jei pamiršo, pažiūrėkite filmą „13 lemtingų dienų“. N. Chruščiovas buvo gana pusiausvyras žmogus ir vis tiek – kokių nesąmonių ėmėsi. Tad ką kalbėti apie V. Putiną? Rusija gali sugriauti pasaulį – ir tie, kas palaiko Rusiją, iš esmės yra lyg teroristai savižudžiai, kurie palaiko susisprogdinimus. Jiems ir patiems nesinori gyvent, ir kitus žudyti – malonumas.
Kremliaus šakalai rodo, kiek daug nekaltų žmonių jie gali išskersti Ukrainoje ir linksmai juokiasi. Vakaruose tik A. Merkel verta pagarbos – ji nesitaikstys su Vokietijos kaikariais ir Rusija sulauks naujų sankcijų. Ką tada darys ši šalis? Jos valiuta, blogas asociacijas keliantis žodis „rublis“, jau dabar „ant išlikimo ribos“. Greitai jis gali taip nuvertėti, kad bus naudojamas vietoje tualetinio popieriaus. Ką darys rusų oligarchai, negalintys keliauti po Vakarus, dėl kurių jie gyvena? Užtenka J. Tregubovos knygos „Kremliaus digerio pasakėlės“, kad suprastum: Kremliaus gyventojai, kurių knygos autorė nelaiko žmonėmis, o vadina mutantais, gyvena tik dėl to, kad galėtų apsipirkti Europoje. Sankcijos jiems daug skaudesnės nei galima įsivaizduoti. Pačioje Rusijoje jie nekenčia visko – o labiausiai, žinoma, savęs ir tos sistemos, kuri juos pavertė mutantais.
Kremliuje anksčiau ar vėliau įvyks esminis lūžis: V. Putino nuvertimas. Ir tai bus Kremliaus, kaip totalitarizmo sinonimo, krachas. Naujieji rusai – dar didesni pragmatikai už vakariečius. Jie nenori kariauti ir gyventi izoliuoti. Tik KGB auklėtinis, amžinas paranojikas V. Putinas čia dega karo troškimu, nes jo reitingai sminga, jis nori būti amžinas. Iš čia ir kalbos apie D. Medvedevo pašalinimą iš premjero posto. V. Putinas jau ima sirgti J. Stalino sindromu – jam ima vaidentis, kad visi nori jį sunaikinti.
Kremliui vienaip ar kitaip ateis krachas. Rusija, aišku, bankrutuos, nes valdoma taip, kaip dabar, ji tiesiog teorijos ribose negali išlikti „ekonomiškai gyvybinga“. Neaišku, kas bus pirma – gali nutikti ir taip, kaip su SSRS: pirma turės subyrėti ekonomika, o tada nulėks ir vado galva, t.y. postas.
V. Putinas varo Rusiją į bankrotą, nes kitaip jis pats bus išvarytas. Jis geriau paaukos viską, nei pasitrauks. Tokie žmonės, kaip KGB auklėtinis, nesuvokia, kad yra dar kiti žmonės, jų gyvenimai ir panašiai. Jokios atjautos, empatijos ar solidarumo. Tik kai V. Putinas taps istorija, Rusijoje prasidės naujas raidos etapas. Tai nutrauks karus ir mes iš naujo galėsime su rusų tautybės žmonėmis kalbėtis ne neapykantos, bet brolybės kalba. Nes mus skiria ne sienos, ne skirtingi požiūriai ir panašiai. Mus skiria vienas žmogus, kuris prisiėmė sau per didelį vaidmenį ir neturi jokio atsarginio plano. Taip, jis eis iki galo. Ukrainoje dar ilgai liesis kraujas. Bet šviesa tunelio gale jau matosi – ir ji, ačiū Dievui, ne iš atlekiančio traukinio. Tai šviesa, kurią mes matėme tada, kai griuvo SSRS. Ji vadinasi laisve.
Rusai tapo įkaitais, prieš savo valią jie tarnauja carui, ir žudo ukrainiečius, visomis išgalėmis kenkia Lietuvai, ir visam likusiam pasauliui. Nereik, pernelyg nerimauti – jie atsibus. Kai tik caras bus nuverstas ir nereikės dėl pragyvenimo naikinti kitų žmonių. Jie atsibus ir atsiprašys už tai, ką dabar daro. Jiems bus lygiai taip pat gėda, kaip OMON‘o išgamoms, kurie traiškė lietuvius Sausio 13 – ąją.
