2003 metų vasario 4 dieną prasidėjo „tulpinių“ teismų epopėja. Ji tęsiasi dar ir šiandien. Dalis nuosprendžių jau paskelbta, jie yra perėję visas teisines instancijas ir įsigalioję.
Taigi visi jaunieji „tulpiniai“, dalyvavę Kiesų pagrobime ir galėję apie tai paliudyti, buvo nužudyti. Na o Dainiumi Skačkausku „tulpinių“ vadeivos pasitikėjo, nes jis buvo ne kartą patikrintas bendražygis. Atrodė, kad ir tąsyk D. Skačkauskas tylės, tačiau nei Algimantas Vertelka, nei Audrius Andrušaitis, nei kiti vadeivos neįvertino to, kad šį kartą sulaikytas D. Skačkauskas laisvėje yra palikęs ne tik jauną žmoną, bet ir tik ką gimusį sūnų.
Neribotos vado galimybės
D. Skačkauskui prisipažinti ir duoti parodymus prieš buvusius bendrus buvo nelengva. Jis žinojo, kad „tulpiniai“ turi papirktų pareigūnų, kurie tuoj pat viską papasakoja Virginijui Baltušiui ar A. Vertelkai. Jis tai buvo patyręs ir savo kailiu.
D. Skačkauskas nuo pat vaikystės gerai sutarė su V. Baltušiu, Romualdu Čeponiu, A. Andrušaičiu – kartu jie lankė tą pačią mokyklą, sportavo, kartu leisdavo laisvalaikį. Nusikaltimus – iš pradžių tai buvo vagystės – D. Skačkauskas pradėjo daryti grįžęs iš sovietinės armijos, 1988 metais. Vieną kartą pas jį į namus buvo atnešti pasaugoti ginklai. Kai teisėsauga apie tai sužinojo, D. Skačkauskas buvo suimtas. Apklausiamas jis papasakojo, iš kur atsiradę tie ginklai, paminėjo V. Baltušio pavardę... Jau kitą dieną kartu areštinėje buvęs dėl tų pačių ginklų sulaikytas R. Čeponis tiesiai šviesiai D. Skačkauskui pasakė: „Nors tu ir mūsų draugas, tuo, kad išdavei V. Baltušį, padarei didelę klaidą, ir jei nepakeisi parodymų, smarkiai nukentėsi“.
Negana to, vieną dieną, kai tardomas D. Skačkauskas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, prižiūrėtojas jį nuvedė į kažkokį kabinetą, o ten... atėjo pats V. Baltušis. Apie pusę valandos jie buvo palikti dviese ir V. Baltušis aiškino D. Skačkauskui, kaip jis turįs elgtis.
Kai D. Skačkauskas dar kurį laiką nekeitė parodymų, V. Baltušiui ir antrą kartą buvo sudaryta galimybė tardymo izoliatoriuje su juo pasikalbėti. Šį kartą V. Baltušis kirste nukirto: „Jei nepakeisi parodymų, nenustebk, kad kas nors iš tavo šeimos žus per nelaimingą atsitikimą“.
Ištikimybė – svarbiausia
Tad D. Skačkauskui nebeliko nieko kita, kaip tik teisme pakeisti parodymus. Jis buvo nuteistas.
Sugrįžusiam iš kolonijos jam buvo liepta įrodyti ištikimybę. R. Čeponis viename susitikime pasakė, girdi, jei norįs, kad V. Baltušis „gailestingai atleistų“, tai turįs nužudyti savo žmoną. Kad apsaugotų savo šeimą, D. Skačkauskas išsiskyrė.
Po kurio laiko tas pats R. Čeponis pakvietė D. Skačkauską į „Agato“ klubą. Čia jis pirmą kartą ir pamatė, kiek „tulpiniai“ turi ginklų, įvairios amunicijos, policininkų uniformų. Klube D. Skačkauskas susitiko ir su A. Vertelka, Valdu Blinkevičiumi.
Vėliau D. Skačkauskas dalyvavo sulaikant Virginijų Marščionką ir matė, kaip jis buvo nužudytas. Po to V. Baltušis pasakė D. Skačkauskui, kad darant tokius rimtus nusikaltimus, nepaklusti negalima, nes gali sulaukti V. Marščionkos likimo. „Jei neatlaikysi pareigūnų spaudimo, turi nusižudyti“, ¬– V. Baltušis mokė D. Skačkauską. Tą dar kartą per vieną susitikimą pakartojo jau po G. bei V. Kiesų ir jų vairuotojo A. Galmino nužudymo.
Galiausiai D. Skačkauskas matė, kaip žiauriai buvo sudoroti keturi jauni „tulpiniai“, todėl pradėti kalbėti jam tikrai buvo nelengva. Tačiau patikėjęs pareigūnų pažadais jis ryžosi. Už tai jam buvo pažadėta apsauga ir... laisvė.
D. Skačkauskas buvo tarsi grandis, padėjus įteisinti, ką teisėsauga jau ir taip žinojo. Bet tai buvo operatyvinė informacija, o dabar atsirado žmogus, kuris apie tai išdrįso papasakoti viešai ir, bene svarbiausia, nurodė, kur užkasti nužudytųjų lavonai.
Rasti nužudytųjų kūnai
Vieną 2001-ųjų lapkričio savaitgalį pareigūnų desantas (su jais – ir ypač akylai saugomas D. Skačkauskas) užgriuvo buvusio Ėriškio kolūkio teritoriją netoli Upytės miestelio. Netrukus prie upelio esančiame miškelyje buvo atkasti trijų žmonių palaikai be galvų. Pareigūnams buvo aišku, kad tai Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino kūnai, tačiau pagal įstatymą nustatyti kūnų tapatybes galėjo tik ekspertai. Lavonai duobėje buvo sumesti vienas ant kito ir per pusantrų metų gerokai apirę.
Tą patį savaitgalį buvo sulaikyti A. Vertelka, Sigitas Raišelis ir V. Baltušis.
Tiksliau sakant, lavonų ieškoti teisėsaugininkai važiavo lapkričio 25-ąją, bet jau lapkričio 24-ąją kažkas buvo išplepėję, kad lavonai jau surasti (informacija nutekėjo lyg ir iš Seimo). Pabūgę, kad „tulpinių“ vadeivos gali pasislėpti, pareigūnai puolė jų areštuoti. Automatais ginkluoti „Aro“ kovotojai labai greitai suraitė „tulpinių“ vadeivas. Beje, V. Baltušis savo žmoną Eriką irgi paliko su kūdikiu ant rankų.
Departamento pareiškimas
Jau po poros dienų Policijos departamentas išplatino tokį pareiškimą:
„Užtrukusį Panevėžio „tulpinių“ gaujos padarytų nusikaltimų atskleidimą sunkino nusikalstamo pasaulio atstovų žinojimas apie ribotas policijos pareigūnų technines ir materialines galimybes. Policijos pareigūnų manymu, nusikalstamos grupuotės nariai jautėsi esą nebaudžiami ir nesitikėjo, kad jų nusikaltimai bus atskleisti.
Tačiau operatyvine prasme šis rezonansą visuomenėje sukėlęs nusikaltimas buvo atskleistas praėjus 4 mėnesiams nuo jo įvykdymo. Nustatę įtariamųjų asmenų ratą policijos pareigūnai susidūrė su problema, kuomet žiniasklaidai paviešinus informaciją apie kai kurių įtariamų asmenų paiešką, įtariamieji sugebėjo pasislėpti nuo teisėsaugos pareigūnų.
Kruopščiai suplanuoto ir įvykdyto Gedemino Kiesaus, jo bendrakeleivių pagrobimo bei nužudymo atskleidimas įrodė Lietuvos policiją turinti potencialo tirti sudėtingus nusikaltimus. Tačiau apmaudu, kad labai dažnai nepakankamai greitą ir kokybišką nusikaltimų tyrimą lemia nepakankamas policijos finansavimas“.
Į šį pareiškimą verta įsiklausyti ir dabar. Praėjo metai kiti, ir vėl istorija kartojasi – policija skurdinama, o gaujos vėl kelias galvas.
Pirmasis nuosprendis
Policija pasiskelbė, kad ji apie nusikaltėlius sužinojo per keturis mėnesius, bet surasti nužudytųjų kūnus prireikė pusantrų metų. O štai nusikaltėliams nuteisti reikės dešimtmečių.
Pirmoji „tulpinių“ byla į teismą nukeliavo 2002-ųjų liepą. Generalinė prokuratūra bylą, kurioje trimis žmogžudystėmis buvo kaltinami Sigitas Novikovas, Donatas Fedčas ir D. Skačkauskas, perdavė Aukščiausiajam Teismui. Šis turėjo nuspręsti, kuris iš apygardų teismų imsis „tulpinių“ bylos. Nors visi nusikaltimai buvo įvykdyti Panevėžio apylinkėse ir ten gyveno daugiausia nukentėjusiųjų bei liudytojų, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius šią bylą atidavė Vilniaus apygardos teismui.
Pirmosios „tulpinių“ bylos nagrinėjimas neužtruko – rugsėjo 19-ąją įvyko pirmasis teismo posėdis, o jau 2003 metų vasario 4 dieną buvo paskelbtas nuosprendis.
Už Vaido Berdešiaus, Dariaus Lipnevičiaus ir Sauliaus Bitės nužudymą, neteisėtą ginklų ir šaudmenų laikymą, taip pat kitus nusikaltimus Sigitui Novikovui (tuo metu jam buvo 39 m.) teismas skyrė 15 metų laisvės atėmimo.
Donatas Fedčas (tuomet 23 m.) buvo pripažintas kaltu dėl vienos žmogžudystės. Kaip prisidėjęs prie S. Bitės nužudymo, jis nuteistas kalėti 10 metų griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga ir padėjęs atskleisti kitus nužudymus D. Skačkauskas (tuomet 35 m.) nelaisvės išvengė – jį teismas nuteisė 2 metams, tačiau bausmės vykdymą atidėjo tokiam pačiam laikitarpiui.
Kitame numeryje:
Lavonų paieškos pamiškėse ir tvenkiniuose
Žilvinas VIZGIRDA
